Populiarūs

Miškus įmanoma „gydyti“ ir gaisrais

Kontroliuojamas miško gaisras Švedijoje; Reuters/Scanpix

Viena jautriausių temų kalbant apie miškus ir sausringas vietas - kasmet savaime įsiliepsnojantys gaisrai. Jie sukelia begalę žalos ne tik susiformavusioms miško ekosistemoms, bet ir šalia esančiai gyventojų aplinkai. Tačiau vis dažniau aplinkosaugininkai ima kalbėti apie teigiamą gaisrų poveikį ir galimybes, pasekant kitų šalių pavyzdžiu, pritaikyti gaisrų „terapijas“ ir Lietuvoje.

Svarbu paminėti, kad draugiškas aplinkai gali būti ne be koks, o tik specialus – reguliuojamas gaisras. Jis turi būti planuojamas ir sukeliamas labai atsakingai, kad nepažeistų šalia deginamos teritorijos esančių ekosistemų. Svarbus ir pats gaisro sukėlimo principas: gaisrai, kurių metu dega suaugusių medžių šakos - pražūtingi, tačiau miško paklotės ir krūmynų gaisrai – priešingai, gali turėti teigiamą poveikį.

Lietuvoje tokia gaisrų „terapijos“ praktika nėra aktyvi. Pasak Aplinkos ministerijos direktorės Rūtos Baškytės, gana prieštaringai skamba, kai aplinkosaugininkai teigia, kad gaisras gali būti naudingas ekologinis veiksnys. Kita vertus, specialistė nepaneigia ir galimos tokių gaisrų naudos.

„Yra teritorijų ir Lietuvoje, kur gaisras gali padėti atsinaujinti ekosistemai. Neseniai Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių gamtinio rezervato specialistai reguliuojamo gaisro pagalba ruošė tinkamas buveines retiesiems paukščiams tetervinams”, - teigia R. Baškytė. 

Reguliuojami gaisrai pasaulyje

Rusijos, Europos ir Skandinavijos šalyse gaisras yra laikomas svarbia gamtotvarkos priemone, kuri padeda sukurti tinkamas sąlygas gaisramėgėms rūšims išlikti, gerina ekosistemos kokybę.

Švedijoje kontroliuojami gaisrai yra įprasti. Kiekvienais metais naudojant palydovines nuotraukas yra atliekami miškų stebėsenos tyrimai remiantis jų plotu, geografiniu pasiskirstymu bei natūralių gaisrų apskaita. Atsižvelgus į šiuos veiksnius yra priimamas sprendimas dėl kontroliuojamų gaisrų: jei nepakanka natūralių gaisrų, sprendžiama, kurioje vietoje specialistai su ugniagesiais sukels miško paklotės gaisrą. Šis, žalingu laikomas, procesas yra ypatingai svarbus besiformuojant pušynams ir vakarų taigai, t.y. spygliuočių miškams su nedidele priemaiša lapuočių.

„Tokie gaisrai leidžia atsinaujinti medynams, derlingesnėse augavietėse pašalina kitų medžių konkurenciją, o kas ypač svarbu šiandien - sukuria specifines buveines miško organizmams. Skandinavų tyrimai rodo, kad gaisrai teigiamai veikia ne mažiau nei 80 organizmų rūšių, o kai kurios rūšys be ugnies neišlieka”, - teigia Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistas Danas Augutis.

Štai Rusijoje gaisrai kasmet kyla natūraliai, o mažiau apgyvendintose vietose žmonės net nesistengia jų gesinti. Pasak Dano Augučio, vidurio Lietuvoje lapuočių miškuose gaisrai yra visiškai nereikalingi ir, vargu, ar gali kilti, tačiau rytų Lietuvoje ir ten, kur vyrauja pušynai, gaisrų būna.

„Pušis prisitaikiusi prie gaisrų. Tyrimai rodo, kad anksčiau pušynuose miško paklotėse kildavo 1-2 gaisrai per 100 metų. Dėl storos žievės ir aukštai esančių šakų pušys per gaisrus išlikdavo, tačiau kitų medžių pomiškis žūdavo. Taip pušynas atsinaujindavo”, - pasakoja specialistas. 

Gaisrai Lietuvoje

Nors aplinkosaugos specialistai nerekomenduoja taikyti kitų šalių reguliuojamų gaisrų praktikos Lietuvoje, 2011 m. rudenį toks gaisras buvo atliktas Dzūkijos nacionalinio parko Musteikos girininkijoje. Ši teritorija buvo tvarkoma ir anksčiau, kertant medžius, nes kintanti viržynų buveinė tampa netinkama čia gyvenantiems saugomiems paukščiams – tetervinams. Aplinkos ministerijos specialistai šiais metais jau stebi viržynų buveines atsinaujinimą, atvirų aikštelių tetervinams susidarymą bei tam tikrų augalų rūšių gausėjimą, tačiau apie didesnį reguliuojamo gaisro poveikį bus galima aptarti tik vėliau.

Žvelgiant į Lietuvos gaisrų praktiką, reikia nepamiršti ir savaime kylančių gaisrų, kurie padeda atsinaujinti ekosistemoms. Pasak aplinkos ministerijos specialistų, tokiems gaisrams kilti palankiausios sąlygos yra Pietų Lietuvos sausuosiuose pušynuose, kur dėl specifinio mikroklimato vasaros laiku gana dažnos lokalinės audros su žaibais. Eglynuose ir juodalksnynuose savaiminiai gaisrai žymiai retesni, suaktyvėja nebent didelių sausrų periodais. Savaiminiai gaisrai yra svarbūs ir aukštapelkių plynių susidarymui Rytų Lietuvos aukštapelkėse, kurių būdingiausia augalija yra pelkiniai pušynai.

Nenaudingiausiais yra laikomi Kuršių Nerijoje kylantys savaiminiai gaisrai. Nors ši teritorija ir pasižymi pernelyg dideliu miškingumu (miškai sudaro apie 70 proc. sausumos ploto), kuris gali trukdyti atsinaujinti specifinėms ekosistemos rūšims, šioje vietoje net nėra svarstoma reguliuojamų gaisrų praktika, kuri dėl didelio žemės polinkio degti gali tapti visiškai nekontroliuojama ir kelti žalą ne tik aplinkai, bet ir žmonių gyvybėms.

Informacijos šaltinis: www.grynas.lt