Populiarūs

Puvėsiai miškui irgi reikalingi

Miške palikti stovėti stuobriai, gulintys ir pūvantys medžių kamienai nereiškia, kad šio miško girininkas apsileidęs. Subalansuotai prižiūrimame ir sveikame miške turi atsispindėti visos medžių augimo ir mirties stadijos, nes kur medžiui gyvenimas baigiasi, ten gyvenimas prasideda kitiems.

Seni, nudžiuvę ir išvirtę medžiai yra daugelio organizmo rūšių prieglobstis. Skaičiuojama, kad nuo jų priklauso net trečdalis gyvybės miške, o tokios medienos trūkumas miškuose yra viena didžiausių problemų visoje Europoje.

„Negyva mediena yra labai svarbi biologinės įvairovės atžvilgiu. Tai yra buveinės vabzdžiams ir grybams, užuovėja retoms rūšims“, – pasakojo Šalčininkų miškų urėdijos Girios girininkijos girininkas Darius Šapokas.

Kasdien vykdydami savo darbus miškininkai skaičiuoja ne tik medžius, kuriuos reikia iškirsti, bet ir medžius, kuriuos reikia palikti. Seni, uoksuoti, drevėti medžiai yra genių, pelėdų ir šikšnosparnių vietos. Senų medžių palikimas kirtavietėse yra privalomas ir pagal Miško kirtimo taisykles.

„Mes paliekame dešimt vertingų, senų to paties ardo medžių hektare, o taip girininkijose nėra šalinama sausa mediena. Mes praktiškai negaminame jokios produkcijos iš jos. Išskyrus tuos atvejus, kai būna masinis medžių džiuvimas. Pavyzdžiui, kai dėl kinivarpų išdžiūsta penkiolika ar daugiau arų eglynų. Bet ir taip paliekame didelį medienos kiekį miške“, – kalbėjo miškininkas.

Nors eglės ir nudžiuvusios, jos tinka ne tik malkoms. Jei tai šviežio džiuvimo medžiai, bet iš jų dar galima gaminti ir brangią pjautinę produkciją, miškininkai čia dėl biologinės įvairovės aukoja ir finansinius savo interesus.

Ligų židinių išvalymas yra reikalingas bendrai miško sveikatai, bet prie pavienių kinivarpų suvarpytų medžių miškininkai nelenda.

„Per planinius kirtimus seni sausi medžiai yra šalinami tik tuo atveju, jei kelia pavojų miško lankytojams ar miško darbininkams. Bet ir tada jie tik nupjaunami. Medžiai nebūna nei skersuojami, nei išvežami iš miško, o lieka gulėti ir pūti ant žemės“, – pasakojo D. Šapokas.

Pūvantys nukritę medžiai, vabalų pilni stuobriai nekenkia aplink žaliuojantiems ir augantiems naujiems medžiams ir sausuolių galėtų būti daugiau. Skaičiuojama, kad vidutiniškai Lietuvos miškuose viename hektare yra apie aštuonis kubinius metrus negyvos medienos, kas, mokslininkų manymu, yra per mažai. Kiek kitokie kitus miškininkus ir miškų savininkus raginantys pasitempti skaičiai – Šalčininkų miškų urėdijoje.

„Sausas medis nėra pavojingas žaliems medžiams. Sausuoliuose veisiasi visai kiti vabzdžiai, visai kiti grybai nei tie, kurie daro žalą žaliems medžiams. Tai labai svarbu biologinės įvairovės požiūriu ir mes urėdijoje turime tokią siekiamybę, kad viename miško hektare būtų bent 25 kubiniai metrai negyvos medienos įvairiose irimo stadijose“, – kalbėjo miškininkas.

Dar viena senų medžių ir sausuolių savybė yra labai aktuali šiandien. Tokių medžių buvimas stabdo klimato kaitą. Žali medžiai augimui naudoja anglies dvideginį ir užkonservuoja jį savo kamiene. Žuvę ir miške palikti medžiai dvideginį į atmosferą atiduoda labai lėtai ir palaipsniui, o tuo pačiu grąžina į dirvą ir maisto medžiagas, kurias panaudoja kiti medžiai ir augalai.

Informacijos šaltinis: www.delfi.lt