Populiarūs

Lietuvai reikia stuobrių

Informacija: Paskelbta: 2012 liepos 13

Stuobriai, kaip ir kitos negyvos medienos rūšys (virtuoliai bei sausuoliai), yra neatsiejama sveiko miško dalis. Tyrimai rodo, kad mūsų klimato juostoje nuo negyvos medienos yra priklausoma net 5000 – 7000 gyvūnų, augalų ir grybų rūšių. Jei ne jie, pelėdos, geniniai paukščiai ir šikšnosparniai neturėtų kur perėti, o šiaurinis elniavabalis (Ceruchus chrysomelinus Hochenwart, 1785) ir daug kitų į Raudonąją knygą įrašytų vabzdžių rūšių neberastų kuo maitintis, todėl tiesiog išnyktų.

Ilgus šimtmečius natūraliai augusiems miškams dabar didelę įtaką daro žmogaus veikla. Kirtimai, sodinimai, retinimai, sanitarinė priežiūra ir kita veikla, kurios paskirtis kuo greičiau ir kuo daugiau užauginti medienos, neigiamai veikia miškų įvairovę.

Miškai gali būti naudojami, tačiau tai turi būti daroma nepažeidžiant galimybių šimtmečius juose gyvenusioms augalų, grybų ir gyvūnų rūšims išlikti. Lengviausias būdas tą padaryti – miške palikti senų ar nudžiūvusių medžių ir medžių virtuolių.

Natūraliuose spygliuočių ir mišriuose miškuose būna daug negyvos medienos. Tokių miškų Lietuvoje išlikę tik fragmentai.

Klysta tie, kurie sako, kad nudžiūvę medžiai ar virtuoliai – miško valdytojo apsileidimo požymis. Priešingai, savo valdose negyvos medienos paliekantys miškininkai ir miškų savininkai prisideda prie miškų gamtinės įvairovės didinimo. Seni, nudžiūvę ir išvirtę medžiai yra daugelio organizmo rūšių prieglobstis. Nuo jų priklauso net trečdalis gyvybės miške. Jų trūkumą, kaip vieną didžiausių problemų Europos miškuose, nurodo ir viena didžiausių pasaulio gamtosauginių nevyriausybinių organizacijų Pasaulio gamtos fondas (World Wide Fund for Nature, WWF) bei daugelis miškų ekologiją tyrinėjančių mokslininkų. Jei viena pagrindinių pasaulio ekologinių problemų yra klimato kaita, tai Europos miškuose tokia problema – senų ir žuvusių medžių trūkumas.

Tyrimai mūsų klimatinėje juostoje rodo, kad nuo negyvos medienos priklauso 5000 – 7000 gyvūnų, augalų ir grybų rūšių, labai didelė dalis jų nyksta ir yra įtraukiamos į Raudonąsias knygas.

Pagal oficialią statistiką, Lietuvos miškuose negyvos medienos daugėja, tačiau viename miško hektare yra tik apie 8 kubinius metrus negyvos medienos. Gamtosaugos ekspertai mano, kad mūsų klimato juostos miškuose tokios medienos turėtų būti bent 20 – 30 kub. m/ha. Taigi, kad ir kokie apleisti visuomenei atrodytų Lietuvos miškai, mūsų šalyje sausuolių ir virtuolių yra per mažai.

Seni medžiai ir jų grupės – svarbūs natūralių miškų elementai.

Seni medžiai, stuobriai ir virtuoliai miškuose atlieka šias funkcijas:

Yra gyvenamoji vieta. Uoksuose ir drevėse peri geniniai paukščiai, pelėdos, šikšnosparniai. Didžiulius senus medžius lizdams naudoja kai kurie plėšrieji paukščiai, po išvartomis ar po žuvusių medžių šaknimis vaikus veda vilkai ir lūšys.
Yra maisto šaltinis. Tiesiogiai mediena maitinasi vabzdžiai ir grybai. Jie labai išrankūs ir specializuoti, minta tik tam tikros medžių rūšies mediena. Pavyzdžiui, Lietuvoje jau išnykęs elniavabalis minta ąžuolo mediena, o jo giminaitis šiaurinis elniavabalis – išskirtinai eglės ruduoju puviniu. Galimi net labai egzotiški variantai: niūraspalvis auksavabalis minta tik gyvų, drevėtų ąžuolų viduje esančia pūvančia mediena, tačiau tik tokiuose medžiuose, kurių kamienus įšildo saulė. Visos trys rūšys įrašytos į Lietuvos ir kitų šalių raudonąsias knygas.
Stabdo klimato kaitą ir grąžina maisto medžiagas atgal į dirvą. Medžiai naudodami anglies dvideginį „užrakina“ jį savo kamiene. Miškai – didžiausią anglies dvideginio masę surišanti ekosistema pasaulyje. Žuvę medžiai gali būti skaidomi šimtmečius, o anglies dvideginis bus išlaisvintas labai palaipsniui. Pūdami kamienai grąžina maisto medžiagas atgal į mišką, kur jas panaudoja kiti medžiai.

Negyvos medienos svarba Lietuvos gamtai

Į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos 123 vabzdžių rūšys, daugiau nei 30 iš jų aptinkamos miškuose. Didžiausią grėsmę saugomoms miško vabzdžių rūšims kelia negyvos medienos trūkumas (80 proc.) ir/arba senų medžių trūkumas medyne (58 proc. saugomų miško vabzdžių).
Iš 112 į Raudonąją knygą įrašytų grybų net 103 yra aptinkamos miškuose. Didžioji dalis saugomų grybų – senųjų miškų reliktai, todėl aptinkami ten, kur medynai pasiekę gamtinę brandą. 70 proc. šių rūšių didžiausią grėsmę kelia senų medžių kirtimai, o 35 rūšių egzistavimas priklauso nuo didelio diametro negyvos medienos.
Į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos 63 kerpių rūšys, 50 iš jų auga miškuose. 80 proc. jų egzistavimui reikalinga negyva mediena, o 15 proc. saugomų kerpių auga tik ant senų medžių.

Kuo didesnis virtuolis, tuo geriau. Ant šio virtuolio auga Raudonosios knygos grybas korališkasis trapiadyglis (Hericium coralloides Scop.).

Elniavabalio (Lucanus cervus L.) lervos minta ąžuolų negyva mediena, kurios Lietuvoje beveik nėra. Manoma, kad elniavabalis Lietuvoje išnykęs. (nuotr.aut. Simon A. Eugster)

Šiaurinio elniavabalio (Ceruchus chrysomelinus Hochenwart) lervos minta tik spygliuočių mediena. 2007 m. Lietuvoje buvo žinomos 7 vabalo radavietės.

Niūriaspalvis auksavabalis (Osmoderma eremita Scop.) minta senų ąžuolų viduje trūnijančia mediena. Specialistai auksavabalio radavietėse dažnai randa retų augalų, grybų bei kerpių.

Informacijos šaltinis: www.stuobrys.lt