Laukių ąžuolo legenda

Seniai seniai, kai pasaulis dar kvepėjo pirmuoju lietumi, o vėjai kalbėjo medžių kalba, Rukuose gyveno Pranciškus ir Barbora Laukiai. Jie neturėjo rūmų, neturėjo turtų – tik savo rankas, kurios mylėjo žemę. Vieną rytą jie pasodino ąžuolą – nepaprastą medį, kuris turėjo augti stiprus, tvirtas ir saugoti šią žemę. Iš mažos sėklos, pasodintos giliai į žemę, ąžuolas pamažu pradėjo kilti į dangų. Žmonės žinojo: šis medis kalbės už juos net tada, kai jų jau nebebus. Taip ir augo šis ąžuolas kartu su jų penkiais sūnumis: Benediktu, Juozapu, Kazimieru, Mykolu ir Steponu.

Pastarasis sūnus, Steponas Laukys, 1896 m. vedė Moniką Mosteikaitę ir pradėjo statytis namą ant tėvų žemės – šalia ąžuolo. Metai bėgo, o ąžuolas tvirtai įsirėmė šaknimis į žemę,jo šakos išsitiesė į dangų tarsi žmogaus iškeltos rankos maldai. Laukiams gimė keturi vaikai: Justė, Agnieška, Steponas ir Jonas. Visi jie, dar būdami maži, eidavo prie ąžuolo ne šiaip sau – o pasikalbėti be žodžių. Atsisėsdavo, atsiremdavo, patylėdavo. Ir kaip sakydavo senoliai: „Kai širdis ilgesį neša, tik medis jį supranta.“

Kai Stepono sūnus Jonas 1930 m. vedė Julijoną Kubiliūtę, ąžuolas jau metė didelį šešėlį. Julijona gyveno ilgai – daugiau nei šimtą metų. Dar vaikystėje sakydavo: „Šis ąžuolas – šimtametis senolis, traukiantis žmones tarsi šviesa traukia drugelius“.Po mišių žmonės rinkdavosi jo paunksmėje – šokti, dainuoti, tartis, švęsti ir mylėti. Jonas ir Julijona susilaukė vienintelės dukros Joanos. Ji visą gyvenimą gyveno po ąžuolo ramybe, girdėdama jo lapų šnarėjimą – tarsi protėvių šnabždesius.

Joana ištekėjo už Algirdo Kalendros ir susilaukė keturių vaikų: Algirdo, Vytauto, Birutės ir Rasos. Ir štai – Rasa, lyg paskutinė medžio šaka, liko gyventi Laukių gimtinėje. Ji mylėjo šią vietą – kur medžio šaknys siekia giliai, o šakos remiasi į dangų. Tarsi širdis ieškotų šaknų, tarsi dvasia ilgėtųsi lėtesnio laiko, tarsi gilumoje žinotų: čia tikra, čia namai. Galėjusi gyventi ilgiau, Rasa – tarsi lengvas drugelis – iškeliavo amžinybėn, palikdama savo vyrą Joną Buivydą ir du jos sūnus: Mantą ir Dainių.

Su pagarba, su širdimi, su meile šiandiena Rukuose jau auga šeštoji Laukių karta, dėkojanti ąžuolui už pavėsį, už tylą, už buvimą kartu. Ir mūsų visų pažadas: mylėti tai, kas lėta, saugoti tai, kas gyva, išgirsti tai, kas nekalba, bet visada šalia –kaip medis, kaip žemė, kaip žmogaus širdis - tegyvuoja dar ilgai ilgai.