Naujienos ir informacija

Pristatyti geriausi Lietuvos kraštovaizdžiai bei spręstinos problemos

Minint Europos kraštovaizdžio konvencijos įsigaliojimo dešimtmetį Lietuvoje,  Aplinkos ministerijos iniciatyva autoritetingi šalies kraštovaizdžio specialistai konferencijoje diskutavo apie svarbiausias kraštovaizdžio formavimo bei Konvencijos taikymo problemas. Renginio metu buvo pristatyta geriausių kraštovaizdžio darbų paroda.

Kraštovaizdis – pripažinta vertybė

Europos kraštovaizdžio konvenciją Lietuva pasirašė 2000 m. spalio 20 dieną Florencijoje, Italijoje. Mūsų valstybė buvo viena pirmųjų, ratifikavusių Konvenciją – šį sprendimą LR Seimas priėmė 2002 m. spalio 3 d. Tokiu žingsniu buvo išreikšta Lietuvos pozicija, jog valstybė kraštovaizdį pripažįsta kaip didžiulę vertybę. Tuo metu Lietuva jau rengė reikšmingus strateginius dokumentus, kuriuose kraštovaizdžio klausimai nacionaliniu lygmeniu buvo išanalizuoti, įvertinti, sutarta dėl bendrųjų jo apsaugos, tvarkymo ir vystymo principų: 2002 m. patvirtintas Lietuvos Respublikos bendrasis planas, 2003 m. – šalies Darnaus vystymosi strategija. Šiais dokumentais siekiama užtikrinti šalies teritorijos subalansuotą raidą, racionalų resursų panaudojimą, gamtinės ir kultūrinės aplinkos bei šalies savitumo puoselėjimą laikantis tolydumo principo. Kraštovaizdžio puoselėjimas tenkinant visuomenės poreikius į Nacionalinę darnaus vystymosi strategiją įtrauktas kaip vienas prioritetinių valstybės tikslų. Aplinkos ministerijos vyriausiosios specialistės dr. Giedrės Godienės teigimu, dar iki Konvencijos ratifikavimo šie dokumentai reiškė kraštovaizdžio reikšmės tautai bei valstybei pripažinimą.

Europos kraštovaizdžio konvencija įsigaliojo 2004 m., kai ją ratifikavo 10 valstybių. Konvencijai įgyvendinti tais pačiais metais patvirtintas Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio politikos krypčių aprašas, kurio projektą rengė žymiausi šalies kraštovaizdžio specialistai: prof. habil. dr. P. Kavaliauskas, prof. habil. dr. J. Bučas ir dr. R. Pakalnis. Aprašas ypač svarbus tuo, kad apjungia skirtingas kraštovaizdžio srities paradigmas, įtvirtina pagrindines su kraštovaizdžio sritimi susijusias sąvokas bei numato kraštovaizdžio apsaugos, tvarkymo, planavimo bei atkūrimo veiksmų integravimą į kitas sritis, turinčias įtakos jo raidai.

Prof. habil. dr. Paulius Kavaliauskas atkreipia dėmesį ir į tai, kad Lietuvoje dar nėra įprasta kraštovaizdžio vertybes saugoti taip, kaip, pavyzdžiui, biologinės įvairovės objektus. Profesoriaus teigimu, Lietuvoje radus nendrinukę, ji automatiškai saugoma, tačiau tokios kraštovaizdžio vertybės kaip reti reljefai kartais net Saugomų teritorijų tarnyboje nėra registruojami kaip vertingi ar saugotini objektai. Šiuo požiūriu kaip pažangią Europos valstybę P. Kavaliauskas išskyrė Daniją.

Šiuo metu konvenciją yra ratifikavusios 37 valstybės. LR Aplinkos ministerija, inicijavusi Konvencijos pasirašymą bei ratifikavimą, yra pagrindinė institucija, atsakinga už Konvencijos įgyvendinimą šalyje.

Lietuvos kraštovaizdžiai nenusileidžia Europai

Nuo 2004 m. kraštovaizdžio apsaugos, tvarkymo ir planavimo reikmėms skiriama Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama ypač paspartino saugomų teritorijų steigimo, planavimo ir tvarkymo darbus. Nuo 2007 m. intensyviau tvarkomos ir prižiūrimos miestų teritorijos, viešosios erdvės pritaikomos turizmo ir rekreacijos reikmėms. Didelis dėmesys skiriamas visuomenės informavimui bei švietimui kraštovaizdžio klausimais. Nuo 2011 m. ES lėšos skiriamos aktualiausių kraštovaizdžio problemų sprendimui.

Šiais metais kraštovaizdžio darbų parodoje  dalyvavo 27 darbai – savivaldybių administracijos, viešosios įstaigos, valstybinių ir savivaldybių parkų direkcijos, įmonės, bendruomenės ir privatūs asmenys. Dr. G. Godienės nuomone, tai nereiškia, kad parodoje buvo pristatyti visi geriausi Lietuvos pavyzdžiai – ji įsitikinusi, kad dar daugelis nuostabių kraštovaizdžių projektų liko neįvertinti, nes tiesiog nepateikė darbų parodai. Aplinkos ministerijos vyriausioji specialistė tiek savivaldybes, tiek įmones, bendruomenes bei privačius asmenis ragina įgauti daugiau pasitikėjimo ir aktyviau dalyvauti parodant jų puoselėjamus gražiausius Lietuvos gamtos bei kultūrinius kraštovaizdžius, žmonių pamėgtas ir gausiai lankomas viešąsias erdves.

Kraštovaizdis visuomenei

Visuomenės ir profesionalų švietimas yra vienas svarbiausių Konvencijos tikslų. Siekiant sudominti plačiąją visuomenę, bendruomenes, savivaldybes, specialistus, tęsiami ilgametes tradicijas turintys konkursai-apžiūros, skirtos vertinti kraštovaizdžio politikos tikslus atitinkančius apsaugos, tvarkymo, planavimo darbus, pavyzdines teritorijas. Lietuvoje vyko sodybų, kaimo gyvenamųjų vietovių, švietimo įstaigų, miestų viešųjų erdvių, kraštovaizdžio architektūros darbų konkursai. Valstybė ieško efektyvių įrankių paskatinti iniciatyvas bei įtraukti visuomenę į kraštovaizdžio puoselėjimo procesus, nes kaip tik ji ir yra didžiausia kraštovaizdžio teikiamos naudos gavėja, o tuo pačiu ir kraštovaizdžio kaip gamtinio ištekliaus vartotoja. Vietinio lygmens sprendimai nemažiau reikšmingi kraštovaizdžio kokybei nei strateginiai dokumentai. Jų kokybę lemia ir lėšos, ir žmogiškieji resursai, kompetencijos, politinė valia, be galo reikšminga visuomeninė kultūra, vietos bendruomenių aplinkosauginis sąmoningumas. Aktyvus visuomenės dalyvavimas skatina sąmoningumo augimą, tuo tarpu didėjantis sąmoningumas sąlygoja ir visuomenės įsitraukimą į teritorijų planavimo, kraštovaizdžių puoselėjimo  procesus. Anot dr. G. Godienės, kiekvienas žmogus palieka pėdsaką kraštovaizdyje. Tiek ekonominė, tiek socialinė, kultūrinė, meninė, ypač pramoninė veikla daugiau ar mažiau keičia bet kokį kraštovaizdį. Taigi visuomenės sąmoningumo ugdymas yra būtina sąlyga teigiamiems pokyčiams. Kraštovaizdis yra išvestinė pačių įvairiausių sprendimų, susietų daugybiniais ryšiais. Gebėjimas juos įvertinti bei kontroliuoti suteikia palankesnes galimybes socialiniu, ekonominiu bei ekologiniu požiūriu funkcionalaus kraštovaizdžio formavimui.

Atsižvelgiant į visuomenės įsitraukimą formuojant kraštovaizdį, dr. G. Godienės požiūriu vienas įdomiausių šių metų parodos darbų yra Gargždų miesto bendruomenės pateikta Gargždų parko vystymo studija. Projektas dar nėra įgyvendintas, tačiau specialistės teigimu, jis puikiai atspindi Konvencijos tikslų įgyvendinimą. Kurti parko galimybių studiją nuspręsta vietos bendruomenės iniciatyva. Parkas bus skirtingų visuomenės grupių veiklos ir poilsio vieta, menanti įvairių istorinių laikotarpių įvykius ir dvasią, bei atitinkanti šiandieninius miestiečių lūkesčius. Vienas esminių projekto uždavinių, kurį puikiai pavyko įgyvendinti – planavimo proceso viešumas ir skaidrumas. Projektas išskirtinis itin konstruktyviu specialistų ir visuomenės bendradarbiavimu. Šiuo atveju atsiskleidė visuomenės sąmoningumas, aukšta kultūra bei specialistų gebėjimas užtikrinti ne tik formalų, bet iš tiesų efektyvų viešumą.

Būtinas profesionalumas

Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento direktorius Vidmantas Bezaras kraštovaizdžio formavimą įvardina sritimi, reikalaujančia ypatingo profesionalumo. Kraštovaizdis nėra statiškas, jis nuolatos kintantis, todėl pakeisti jį nepadarant žalos gali tik kompetentingi kraštovaizdžio specialistai, suvokiantys bei gebantys įvertinti kraštovaizdį kaip konkretų tai vietovei bei laikmečiui būdingą procesą, o ne baigtinę išraišką. V. Bezaro pastebėjimu, neretais atvejais susiduriama su kraštovaizdžio išdarkymo pavyzdžiais, kai teritorijų planavimo imasi ne šios srities profesionalai. Prof. habil. dr. Paulius Kavaliauskas teigia, jog didžiulė klaida yra teritorijų planavimą atiduoti biurokratams. Profesorius netgi Konvencijoje pateiktą, jo teigimu per daug populistišką, kraštovaizdžio apibrėžimą siūlo vertinti atsargiai, nepervertinant atskirų suinteresuotų grupių poreikių, aukščiau išlaikant bendrąjį (viešąjį) interesą. Jo pastebėjimu, Lietuvos strateginiai dokumentai pasižymi profesionalesniu ir stipriau moksliškai pagrįstu kraštovaizdžio srities apibrėžimų formulavimu, todėl jais ir vertėtų vadovautis kaip svarbesniais už tarptautinius dokumentus.

Prof. habil. dr. Saulius Vaikasas atkreipia dėmesį į tai, jog ekologiniu požiūriu profesionalumas įgalina formuoti kraštovaizdį su maža intervencija į natūralius procesus. Gebant įvertinti tam tikrus dėsningumus, išlaikyti funkcinę ir dinaminę pusiausvyrą, profesionalai užsiima ne gamtos užkariavimu, o atkūrimu, prisitaikymu prie jos.

Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos pirmininkė Vaiva Deveikienė pastebi, kad netgi istorinių parkų restauracija yra tam tikra prasme naikinimas, todėl kyla pavojus, kai tai daroma formaliai, skubotai ir neprofesionaliai.

Kraštovaizdžio dizainas funkcionalumo sąskaita

Kaip vieną probleminių sričių formuojant kraštovaizdį konferencijos dalyviai įvardino teritorijų funkcionalumo praradimą. Tai labiau aktualu lokalesniuose miesto ar kaimo viešųjų bei gyvenamųjų erdvių formavimo kontekstuose.

Architektas Liucijus Dringelis, pristatydamas miesto aikštes kaip pagrindines viešąsias erdves, akcentavo šiuolaikinį nefunkcionalumą. Jo teigimu, neretai šiuolaikinės aikštės primena piešinį, kur svarbiausias elementas projektuojant yra dizainas, tačiau tokia erdvė yra nevertinga funkciniu požiūriu, geriausiu atveju pasižymi tik formaliu pritaikymu visuomenės reikmėms. Nepelnytai atsisakius miesto želdinių, žaliųjų zonų, spalvų  ar medžiagų kompozicijos, architekto duomenimis, Lietuvoje turime aikščių, kurios primena lėktuvų pakilimo takus ir visiškai neatsiliepia į visuomenės poreikius. Pridarius projektavimo klaidų, bandoma jas taisyti dirbtinai integruojant funkcinius objektus, tačiau „pripučiami fontanai“ funkcionalumo problemos nesprendžia.

Architektas Albertas Lamauskas, kalbėdamas apie kaimiškųjų vietovių želdinimo tradicijas ir šiandienines tendencijas Lietuvoje, pasigenda tradicinio apželdinimo išmanymo, dėmesingumo bei profesionalumo. Etnokultūrinio tęstinumo pavyzdžiuose daug kičo. Sureikšminant dekorą ypač persistengia Lietuvos kaimo turizmo sodybos. Anot A. Lamausko, dažnu reiškiniu tapo aplinkos želdinimo svetimų kraštų patirties nekritiškas mėgdžiojimas, madingų aplinkos tvarkymo stereotipų platinimas, masinis svetur išaugintų želdinių importas bei protegavimas, komercinės apželdinimo literatūros mėgdžiojimas. Dėl šių priežasčių Lietuvos sodybų aplinka vienodėja, nyksta skirtumai tarp kaimo – miesto, regionų, blėsta net tautiniai kultūriniai savitumai.

Dekoratyvinis želdinimas tampa prioritetiniu, perdėtas dekoratyvumas, vizualių detalių sureikšminimas ignoruojant funkcinį jų aspektą sutrukdo atkurti tikruosius tradicinius-istorinius erdvių pavidalus. Ypač dažna klaida – paviršutiniškas nederantis ir nefunkcionalus apželdinimas. Kaip akivaizdų pavyzdį A. Lamauskas paminėjo restauruotas tradicines žvejų trobeles Kuršių Nerijoje, apželdintas mūsų kraštui nebūdingomis atvežtinėmis tujomis.

Architekto teigimu, senoliai, būdami priklausomi nuo aplinkos, labai subtiliai ją išnaudodavo ekologiniu, klimatiniu ir kitais požiūriais. Tokio praktiškumo iš jų turėtų pasimokyti ir šių dienų projektavimo specialistai.  Didesnė reikšmė turėtų būti teikiama vietinės kilmės želdiniams, nes jie labiau prisitaikę prie esamų klimato sąlygų, yra atsparūs aplinkos poveikiui bei ligoms. Tačiau A. Lamauskas pripažįsta, kad sodybų želdinimas ir jį lėmusios tradicijos Lietuvoje menkai tyrinėtos.

Vietos dvasia

Išskirtinę reikšmę Lietuvos bei regionų identitetui turi istoriniai želdynai, miesto aikštės bei kolektyvinės atminties objektai – paminklai. Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos pirmininkė Vaiva Deveikienė vietos identiteto garantu siūlo laikyti istorinius želdynus, atsižvelgiant į tai, kiek daug kultūrinių, meninių renginių vyksta Lietuvos dvarų sodybose bei parkuose. Buvę privatūs dvarų parkai lengvai tampa viešaisiais istoriniais parkais, pritaikytais visuomenės kultūriniams bei rekreaciniams poreikiams. V. Deveikienės teigimu, svarbu identifikuoti vertingiausias ir unikaliausias gamtines bei kompozicines parko savybes. Kraštovaizdžio architektė pastebi, kad norint sutvarkyti bei lankymui pritaikyti istorinio parko teritoriją, nebūtina imtis didelių projektų. Kartais tiesiog užtenka prižiūrėti medžius, nušienauti teritoriją – atidengti unikalią esamą parko kompoziciją.

Anot architekto Liucijaus Dringelio, miestas visada asocijuojasi su aikšte: Romą pažįstame iš Šv. Petro bazilikos aikštės, Maskvą – iš Raudonosios aikštės, tuo tarpu Vilnių reprezentuoja Katedros aikštė. Miestų aikštės, turėdamos didelį emocinį, urbanistinį bei architektūrinį krūvį, yra tarsi jų vizitinės kortelės, kuriose atsispindi miesto semantiniai bruožai.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentas dr. Tomas Grunskis išskyrė paminklus, kaip kolektyvinės atminties įprasminimo viešosiose erdvėse objektus. Anot architekto, Laisvė ir Nepriklausomybė kiekvienai valstybei yra esminis dalykas, ir tai visada lemia poreikį šią nacionalinę, neliečiamą ir beveik sakralinę vertybę įamžinti visuomenei suprantamais pavidalais, įvaizdžiais ir objektais. T. Grunskis pastebi, kad semiologiniu požiūriu Lietuvoje šiems paminklams naudotos gana tipiškos formos: modifikuotas obeliskas, abstrahuota kolona iškelia simbolį – dvigubą kryžių, laisvės angelo figūrą ir pan. Šie motyvai tapo etaloniniais ir vienaip ar kitaip atkartojamais paminkluose, skirtuose įamžinti Laisvę ir Nepriklausomybę.

T. Grunskio teigimu, kolektyvinę atmintį be jokios abejonės reikia skatinti ir puoselėti. Pastarąjį 20-metį visuomenė nesiėmė Laisvės ir Nepriklausomybės įprasminti memorialuose. Architektas kelia klausimą, ar tai gali būti socialinė diagnozė – nedarome to, nes galbūt tų vertybių nebeturime? Baltijos kelią, jo požiūriu, galime laikyti gyvuoju paminklu žmonių, turinčių bendrą tikslą, kurį pamirštame. Žmonėms reiktų tai priminti paminklais viešosiose, visuomenei matomose erdvėse.

Leidinys specialistams ir visuomenei

Europos kraštovaizdžio konvencijos įsigaliojimo dešimtmečio proga pasirodė naujas iliustruotas leidinys – „Europos kraštovaizdžio konvencija. Susiję dokumentai“. Jame paskelbtas šios tarptautinės sutarties tekstas lietuvių bei anglų kalbomis. Knyga skirta kasdienei kraštovaizdžio architektų, teritorijų planavimo specialistų veiklai, švietimo įstaigoms, savivaldybių administracijų darbuotojams, projektavimo įmonėms ir kitiems, besidomintiems kraštovaizdžio formavimu. Dr. G. Godienė primena, kad Lietuva, pasirašydama Europos kraštovaizdžio konvenciją, įsipareigojo veikti Konvencijoje numatyta kryptimi, todėl kiekvienas, prisidedantis prie kraštovaizdžio formavimo, turi teisę, o taip pat ir pareigą naudotis Konvencijoje ir susijusiuose dokumentuose pateikta informacija. Konvencijos įgyvendinimas, pasak G. Godienės, nėra tik teisiniai vyriausybių veiksmai. Itin svarbu skatinti vietos valdžios institucijų, mokslo ir mokymo įstaigų, nevyriausybinių organizacijų iniciatyvas saugant, tvarkant, planuojant ir atkuriant kraštovaizdį, taip pat kiekvieno žmogaus pilietiškumą ir asmeninę atsakomybę. Todėl šis leidinys turėtų sudominti ne tik kraštovaizdžio specialistus, bet ir platesnę visuomenę.

Straipsnis publikuotas 2012 m. laikraštyje „Žalioji Lietuva“  Nr.9

Informacijos šaltinis: www.zaliojilietuva.lt