Naujienos ir informacija

In memoriam Pascal Cribier (1953–2015)

2015 m. lapkričio pradžioje mus pasiekė liūdna ir sukrečianti žinia – iš gyvenimo pasitraukė, išėjo garsus prancūzų kraštovaizdžio architektas Pascal Cribier (Paskalis Kribjė). Šį pasaulinio garso prancūzų kraštovaizdžio architektą Lietuvos kraštovaizdžio architektų grupė 2007 m. vasaros pradžioje regėjo ir girdėjo, su juo bendravo Paryžiaus Tuileries parke bei sodyboje netoli Varangeville (Varanževilio), kur jis nuo 1982 m. su gyvenimo draugais kūrė estetizuotą sodybą, Normandijos kraštovaizdžio salą.

Daugelio 2007 m. kelionės į Prancūzijos parkus grupės dalyvių fotoaparatai įamžino šių susitikimų akimirkas, o dar daugiau – išskirtinius parkų meno elementus, įspūdingas geoplastikos, natūralaus drenažo formas. Nuo Lamanšo pakilęs rūkas į vos permatomos miglos patalus „skandino“ sodybos parko lomas, medynų kontūrus ir teikė Normandijos sodybai išskirtinį paslaptingumą. Parkas ėjo, brido į jūrą, o jūra tirštu rūku liejosi į parką...  

Geometrinių formų ir vingrių siluetų pynė atskleidė šio vyro kūrybos braižo esmę – japoniškas gamtos sudvasinimas ir angliško parko spalvų bei prancūzų barokinio patoso simbolių, kuriuos visada rasi geometrinio plano parkuose, kalba, pagauli ir daugiaprasmė erdvės, želdyno elemento plano, tūrio ir silueto išraiška. Šio meistro kūryboje persipynė prancūziškos tradicijos nuo André le Notre (1613–1700) iki A. Duchêne (1866–1947) modifikacijos, perlietos kitokia gamtos cikliškumo pajauta, angliško parko apologetika. Kaip  juokaujama ir rimtai teigiama parkų meno literatūroje, šie parkai nėra nei prancūziški, nei angliški, tai kribjė parkai. Juos P. Cribier gražiai atskleidė ir pateikė savo knygos „Itinéraires d’un jardinier“ (liet. Sodininko maršrutai; 2009, Editions Xavier Barral; antroji laida 2011) panoraminėse nuotraukose. Kaip teigia prancūzų nekrologai, jis sakydavo: „Aš nežinau, ar esu kraštovaizdžio architektas, architektas ar sodininkas“.

Septyniolikmetis jis buvo Prancūzijos kartingo rinktinės narys, liko aistringas automobilių sporto gerbėjas. Diplomuotas vaizduojamojo meno (1976) ir architektūros (1978) specialistas P. Cribier daug stažavosi pas sodininkus ir želdynininkus. 1990 m. jis su bendraautoriais L. Benech’u ir F. Rouband’u laimėjo Paryžiaus Tuileries parko atgaivinimo konkursą, tačiau didelio ir miesto planavimo požiūriu svarbaus parko segmentų atgaivinimas buvo patikėtas trims ekipoms. Belgų kraštovaizdžio architekto J. Wirtz’o vadovaujama grupė tvarkė Karuselės sodą – arčiausiai Luvro esančią dalį, Amerikos kino Ming Pei grupė – požeminio pravažiavimo terasą, o P. Cribier darbavosi ten, kas išties vadintina tikruoju Tuileries sodu – tvarkė Didįjį Kvadratą ir bosketus link Concorde (Santarvės) aikštės. Šioje Tuileries parko dalyje bene svarbiausi miesto dvasią išsaugantys ir perteikiantys sprendiniai žavi lankytoją savo daugiaprasmiškumu.

Išskirtinai daugiaprasmė yra kompozicija „Balsingasis medis“, Arbre des voyelles (skulpt. Giuseppe Penone, g. 1947, Arte povera protagonistas). Nuvirtęs bronzinis medis (ąžuolas?), savo 450x1200 cm dydžiu ir spalva akcentuoja gyvą floristinę kompoziciją – prie 5 bronzinių šakų, ten kur jos remiasi į žemę, pasodinti alksnis, uosis, tuopa, kukmedis ir ąžuolas. Negyvas, bronzinis medis tarsi tęsia savo funkciją, meninę ir fizinę, vaizdinio ir garsų… Kokią gilią ir naują prasmę šis balsingasis medis – monumentalus gyvas-negyvas floristinis artefaktas – įgaus dabar, po parkų kūrėjo mirties!

P. Cribier suprojektavo apie 180  privačių ir viešųjų parkų Prancūzijoje ir užsienio valstybėse. Žymiausi jo darbai: Vezo donžono sodas (1988), Woolton House parkas (Anglija, 1996–2000), Lijono „chemijos koridoriaus“ kraštovaizdžio studija (1998), Selkircho rančos (ūkio, 36 000 ha) sutvarkymo projektas (Montana, JAV), parko Mery-sur-Oise atgaivinimo projektas (1996–2000), sodas Bora-Bora atole (Prancūzijos Polinezija) ir, žinoma, sodyba prie Varangeville.

2010 m. P. Cribier už savo Sodininko maršrutus, knygą „Itinéraires d’un jardinier“, laimėjo René Pechère (1908–2002), Belgijos kraštovaizdžio architekto, buvusio IFLA vadovo, kraštovaizdžio architektūros literatūrinę premiją ir prizą.

Dabar kraštovaizdžio architektūros pasaulis gedi. Didžiojo sodininko mirtis – taip parašė Le Monde; sodų princas mirė – atitarė Le Figaro. Gražaus vyro ir gražių jo darbų nuotraukos prie nekrologų, kolegiškų atodūsių... Dedame keletą nuotraukų iš 2007 m. susitikimų ir mes. Jį pagerbėme, prisiminėme Parkų užrašuose 2013–2014 ir Parkų knygoje 2015–2016. Ilgai jį prisiminsime vartydami kelionių albumus ir profesinę literatūrą – tai buvo neeilinė parkų meno pasaulio asmenybė. Amžiną atilsį jam Dausose, išskirtiniuose dausų soduose...

Vaiva ir Steponas Deveikiai, 2015-11-09
Nuotraukos iš asmeninio albumo

Informacijos šaltnis: www.lkas.lt