Naujienos ir informacija

Ar ilgai bus lemta Stelmužei žaliuoti?

Zarasų savivaldybė, turinti trečią pagal senumą ir galingumą ąžuolą Europoje, susirūpino juo. Medis jau ne kartą lopytas, dangstytas, ramstytas, nedaug telikę žaliuojančių šakų. Į Lietuvą pakviestas vienas žinomiausių Europoje šimtamečių medžių žinovų, arboristikos specialistas M.Nemecas stebi ir tiria ąžuolą jau nuo 2005 metų. LŽ jį kalbina apie tai, kaip ketinama pailginti senolio gyvenimą ir kuo ilgiau išsaugoti medžio gyvybingumą.

- Nuo 1999-ųjų darbuojatės Lietuvoje. Tiriate ir rūpinatės senais saugomais medžiais nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose. Ką pirmiausia darėte Stelmužės ąžuolui?

- Kadangi tai prestižinis Lietuvos medis, jos bendraamžis, be to, reikšmingas ir visos Europos mokslui, viską stengiamės daryti labai atsargiai. Pirmiausia ištyrėme jo būklę. Ąžuolui labai trūksta lapijos, tad nukarpėme po kokius 5 cm viršūnėlių. Taip suaktyvinome hormoninį procesą, nuo storų šakų pradėjo labiau augti naujos žaliuojančios ataugos. Trąšomis ir stimuliatoriumi pagerinome dirvožemį. Po medžiu į žemę įleidome ąžuolinės medienos "čipsų".

- O kaip jie veikia?

- Pirmiausia - kaupia drėgmę, kuri sausringomis dienomis gaivina šaknis. Paskui, kai mediena ima pūti, susidaro mikorizė - ant augalo šaknų užauga dirvos grybų, kurie padeda medžiui pasisavinti vandenį ir kitas medžiagas.

- Kokie darbai dar laukia?

- Ąžuolas stovi tarsi ant paaukštintos salelės, tad lyjant visas vanduo nuteka. Reikėtų išardyti trinkeles, cementinius laiptus, žemę aplink medį mulčiuoti ąžuolinėmis skiedromis, įrengti vandens įsigėrimo kanalus. Ir kiek galima vengti chirurginių priemonių. Negyva mediena nekelia pavojaus, jos nereikėtų šalinti.

Su specialistais iš Lietuvos, dviem čekų inžinieriais ir pasaulyje žinomu mokslininku arboristu Neville Fay iš Didžiosios Britanijos parengėme ilgalaikės ąžuolo priežiūros ir jo būklės gerinimo projektą. Labai džiugu, kad šie specialistai konsultavo veltui. Jiems reikėjo sumokėti tik už kelionės išlaidas ir nakvynę.

Išlupti "plombas"

- Dabar medžio ertmės užcementuotos, užmūrytos plytomis. Ar tai gerai?

- Šias "plombas" reikia atsargiai išlupti, atidaryti įdėtas dureles, nes drevėse drėgna, kaupiasi grybeliai. Ertmės turi būti atviros - tegul ąžuolas vėdinasi. Drevės, rodančios medžio senumą, labai gražus dalykas. Nereikia to slėpti. Statybinių medžiagų rinkinys jose nieko gero ąžuolui neduoda.

- Ar gerai, kad kažin kas kadaise nulūžusias šakas, žaizdotas vietas apkalė varine skarda?

- Ji puikiai tinka bažnyčių stogams, bet jokiu būdu ne medžiui, nes lyjant oksiduojasi. Tada vario oksidas teka kamienu, įsigeria į dirvožemį ir nuodija medį.

Anglų ąžuolai atrodo geriau

- Senųjų medžių-pacientų turite įvairiose Europos valstybėse. Ar mūsiškio ąžuolo, palyginti su kitais panašaus senumo medžiais, būklė labai tragiška?

- Įdomių užsakymų turėjau Norvegijoje, Anglijoje, Čekijoje. Pavyzdžiui, Anglijoje - jūrinis klimatas, žiemos švelnios, tad sąlygos ąžuolams augti kitokios nei Skandinavijoje ar Lietuvoje. Tokio pat senumo Anglijos ąžuolai atrodo geriau negu šaltas žiemas kenčiantys šiauresnių šalių galiūnai. Skiriasi net ir Ignalinos, Zarasų krašto, Žemaitijos ąžuolai, nes klimatas taip pat skirtingas.

Stelmužės senolio sveikata yra blogesnė nei kitų medžių, kuriuos esu matęs Anglijoje, Švedijoje ar Čekijoje.

- Kaltos ne vien šaltos žiemos?

- Svarbi priežastis, kad tai labai populiarus, itin lankomas medis. Tik įsivaizduokite - į zoną, kurioje driekiasi jo šaknys, ateina tūkstančiai žmonių ir daugybę metų aplinkui trypia žemę. Ji visa suspausta, suplūkta kaip plyta, nepraleidžia nei vandens, nei oro. Be to, prasidėjusi dirvos erozija. Tai labai kenkia šaknims.

- Ką siūlytumėte?

- Tvorelę, kuri dabar yra maždaug per 5 metrus nuo kamieno ir buvo užtverta tik tam, kad žmonės nelaupytų žievės, reikėtų perkelti gerokai atokiau. Stovėti po medžiu - tas pats, kas ant medžio. Jo šaknys driekiasi 15 kartų toliau, nei yra kamieno skersmuo. Stelmužės ąžuolo skersmuo - 3,5 metro, kamieno spindulys - 1,7 metro. Vadinasi, tvorelė turėtų atsidurti maždaug už 25 metrų nuo medžio.

Pavyzdžiui, garsusis ąžuolas (Major Oak) Šervudo girioje, Didžiojoje Britanijoje, kadaise irgi buvo trypiamas iki pat kamieno. Tačiau lengviau pakeisti žmonių mąstymą, nei pasodinti ir užauginti naują medį. Dabar ąžuolas aptvertas dideliu spinduliu aplink jį. Ir žmonės supranta kodėl. Taip reikia pasielgti ir Stelmužės atveju. Tvora savaime neapsaugos, bet jei lankytojai ras informacijos, paaiškinimų, kodėl negalima eiti artyn, kaip tai kenkia medžiui, manau, jie supras.

Be to, žmonės ąžuolo link nuolat mina tuo pačiu taku. Nesinorėtų to drausti, tačiau nutiesus daugiau takelių būtų galima paskirstyti lankytojų srautus, paskleisti juos keliomis kryptimis.

- Aplinka apie medį tiek daug reiškia?

- Taip. Pavyzdžiui, Prahos kaštonus vienais metais smarkiai puolė drugeliai. Pradėjome kovoti dviem būdais. Vienus medžius purškėme chemikalais. Nepadėjo. Aplink kitus kaštonus pagerinome dirvožemį, nuėmėme šaligatvių trinkeles, leidome šaknims kvėpuoti. Pagyvėję medžiai patys įveikė ligas, nereikėjo nė chemikalų.

Trūksta saulės

- Kas dar kenkia mūsų ąžuolui?

- Aplink jį auga daug medžių, kurie užstoja saulę. Derėtų juos paretinti, nes tokiems senoliams kaip Stelmužės ąžuolas reikia šviesos, ypač kad augtų nauji ūgliai.

- Kokius medžius gydyti sunkiau - ąžuolus, liepas ar kitus?

- Kadangi visi ąžuolų procesai vyksta labai lėtai, jie į gydymą reaguoja ne iš karto. Todėl kartais labai sunku būna įsitikinti, ar priemonės tinkamos. Turi praeiti nemažai metų. Pavyzdžiui, dirbti su liepa daug lengviau, nes ji iškart reaguoja.

- Niekur literatūroje nėra tiksliai pasakyta, kiek Stelmužei metų. Kaip manote, kiek galėtų būti?

- Anglų specialistai kadaise yra sakę, kad ąžuolui - 900 metų. Mano nuomone, gali būti daugiau - nuo 1000 iki 1500 metų.

- Kiek šis medis dar gali žaliuoti?

- Siūlomos priemonės turėtų teigiamai paveikti ąžuolą, tačiau niekada nėra garantijos, kad viskas bus gerai. Visi gyvybiniai senų medžių procesai labai sulėtėję. Galbūt jau per vėlai atėjome, gal jau ir neįmanoma tų procesų pakreipti palankesne linkme. Tačiau geriau vėliau negu niekada. Yra išbandytos technologijos, metodai, kaip elgtis su tokiais senoliais. Jei pagerinsime sąlygas šaknims, medis atsigaus ir gal dar žaliuos šimtą ar du šimtus metų. O galbūt ir daugiau.

Pagalba medžiams

- Drauge su Algiu Daveniu šiemet įsteigėte Lietuvos arboristikos centrą, esate jo valdybos pirmininkas. Ar Lietuva nepavėlavo šioje srityje?

- Suprantama, tokią organizaciją buvo galima įkurti ir anksčiau. Pavyzdžiui, JAV analogiškas centras veikia nuo 1924-ųjų. Tačiau jau vienuolika metų dirbu Lietuvoje, bendradarbiauju su nacionalinių parkų specialistais ir plėtoju šią veiklą. Iš Europos valstybių Lietuva bene paskutinė įkūrė tokią organizaciją, bet vis tiek stengsimės būti naudingi seniesiems medžiams. Patirties turime.

- Kuris iš Lietuvos medžių jums gražiausias?

- Man labai patinka Aukštaitijos nacionaliniame parke ant Ledakalnio augantis vienas dar jaunas ąžuolas, taip pat šiame parke esanti Žigo liepa, kurią globoju nuo 2001-ųjų. Ir dar man labai prie širdies liepa Motinėlė Kauno rajone.

Trumpai

M.Nemecas - Europos medžių specialisto sertifikatą (European Tree Worker) turintis arboristas, šioje srityje dirbantis nuo 1986 metų, tarptautinės organizacijos "International Society of Arboriculture" Čekijos atstovybės steigėjas, Lietuvos arboristikos centro narys steigėjas. M.Nemecas tiria ir prižiūri senuosius medžius Prahos pilies karališkajame, Prahos botanikos soduose, Čekijos pilių ir kurortų bei paminklinius šalies medžius. Įspūdingiausi iš jų - 800 metų senumo Lukasovo liepa, tokio pat senumo Tobitovo liepa, 600 metų Kustosovsko liepa, 1000 metų šv. Vaclavo ąžuolas Stochove, 300 metų senumo Prahos Dobitčės turgaus platanas ir kiti.

Jūratė Mičiulienė

Informacijos šaltinis: www.lzinios.lt