Naujienos ir informacija

Vilkai vėl skriaudžia ūkininkus?

2011-05-25 dienos ankstyvą rytą Telšių rajono ūkininkas ganykloje pasigedo kelių dešimčių telyčių (žr. pranešimą DELFI portale). Viena vienerių metų karvutė rasta papjauta tolokai nuo ganyklos, kitas pavyko parsiginti atgal. Iškviestų medžiotojų vertinimu gyvulius išblaškė ir telyčaitę papjovė trys vilkai.

Kaip pastebėta pranešime, medžiotojams pasirodė neįprastas telyčaitės papjovimo būdas, o ir metų laikas nėra toks, kad vilkams trūktų maisto miškuose. Tačiau neturint „įkalčių“ iš įvykio vietos, nėra prasmės diskutuoti, ar ten išties būta vilkų, ar sulaukėjusių šunų. Tai nėra labai ir svarbu, nes žala, šiaip ar taip, padaryta, o vilkai vis tiek anksčiau ar vėliau primins apie save. Visgi, žiūrint į ateitį, tokiais atvejais įvykio vieton atvykę medžiotojai ar kiti asmenys galėtų padaryti keletą nuotraukų (plėšrūnų pėdsakų, grumtynių žymių, aukos sužalojimo žymių), kurios padėtų išsklaidyti abejones dėl kaltininko.

Šiaip ar taip, patirtas nemenkas piniginis nuostolis, kurio, kaip ūkio savininkas spėja, greičiausiai niekas nekompensuos, nes gyvuliai nebuvo drausti, o Lietuvoje vilkų padaryta žala nėra valstybės kompensuojama. Tegalime nuoširdžiai užjausti ūkininką dėl finansinės ir, be abejonės, ne ką menkesnės moralinės žalos.

Norime pasinaudoti šia proga ir eilinį kartą priminti naminių gyvulių augintojams nepalikti savo gyvulių nakčiai be priežiūros, ypač miškingesnėse teritorijose ar tose vietose, kur žinoma, kad gyvena vilkai. Jei nėra galimybių augintinius naktį laikyti uždaruose aptvaruose, tai reikėtų pasirūpinti, kad prie jų būtų žmogus ar specialiai gyvulių apsaugai paruoštas šuo. Taip pat raginame valstybės institucijas (visų pirma – Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijas) pradėti iš esmės spręsti ūkininkų ir vilkų konfliktą: skirti daugiau dėmesio ir pastangų galvijų augintojų informavimui ir švietimui, surasti galimybių bent iš dalies finansuoti prevencinių ir apsaugos priemonių įsigijimą, sukurti žalos kompensavimo mechanizmus. Viliamės, kad numatomas ruošti vilko populiacijos valdymo planas išjudins šiuos klausimus iš mirties taško.

Plėšrūnų ir ūkininkų konflikto vien medžiokle išspręsti nepavyks. Kol Lietuvos miškuose gyvens bent vienas vilkas, lapė ar kiaunė, tol jie bus potencialūs žalos darytojai. Kadangi visiškai jų išnaikinti nepavyks, o ir, tikime, niekas apie išnaikinimą nė nemąsto, žmonės turės išmokti gyventi šalia plėšrūnų ir išvengti konfliktų arba sušvelninti jų pasekmes.

Žemiau pateikiame keletą faktų apie vilkus, kad ūkininkai galėtų išvengti žalos atvejų ir žinotų, ką daryti, jeigu žala vis dėlto pasitaikė:

1. Vilkai naminius gyvulius užpuola tamsiuoju paros metu, dažniausiai paryčiais. Dienos metu išdrįsta ateiti į ganyklą tik esant dideliam rūkui ar lyjant lietui, nes tuo metu žmonės būna savo namuose ir gyvulių niekas neprižiūri. Šunys paros laiko nesirenka ir naminius gyvulius gali užpulti net ir vidury dienos.

2. Vilkai naminius gyvulius pirmiausia puola iš tos pusės, iš kurios mažiausia tikimybė, kad juos sužeis besiginanti auka – avį ir veršelį griebia už gerklės, karvę, buliuką, ožką už pilvo. Šunys puola nesirinkdami, bet dažniausiai iš užpakalio ir jų auką galima pažinti iš gausiai sukandžiotų užpakalinių kojų.

3. Vilkai naminius gyvulius dažniausiai puola nuo rugpjūčio vidurio iki spalio vidurio. Kitais mėnesiais pasitaiko reti atvejai. Jie tai daro dėl to, kad vasaros pabaigoje vilkams ima trūkti maisto, norint išmaitinti gerokai paaugusius jauniklius. Tuo metu kitų laukinių gyvūnų jaunikliai jau būna užaugę ir sunkiai vilkų pavejami. Susimedžioti stambesnį laukinį grobį gali būti sunku, jeigu vilkų šeimoje yra likę labai mažai patyrusių suaugusiųjų, pvz. tik tėvai ar vienas iš tėvų (kiti – nušauti medžiotojų arba žuvę). Todėl pasakymas, kad pjaudami gyvulius vilkai moko savo jauniklius medžioklės amato yra mitas. Medžioklės meno jie mokosi tol, kol gyvena su tėvais, t.y. kartais iki trejų metų. Šunys naminius gyvulius užpuola bet kuriuo metų laiku. Be to, šunys, išeidami į medžioklę, gana lengvai susispiečia į gaujas, kurių individai, priešingai nei vilkų atveju, nėra susaistyti šeimyniniais ryšiais.

4. Sėkmės atveju tiek vilkai, tiek ir šunys grįžta į tą pačią ganyklą keletą ar net keliolika kartų iš eilės. Todėl po pirmos atakos gyvulių negalima palikti lauke nakčiai, o jeigu paliekama, tai reikia, kad prie jų pabudėtų medžiotojas ir išgąsdintų plėšrūnus šūviais į orą. Nekreipiant dėmesio į šią rekomendaciją galima suformuoti neigiamus plėšrūnų mitybos įpročius.

5. Elektrinis piemuo yra gana veiksminga apsaugos priemonė nuo plėšrūnų, bet su sąlyga, kad tamsiuoju paros metu jis yra gerai matomas. Todėl įsigyjant elektrinį piemenį reikia pasirinkti tinkamą jo modifikaciją (rekomenduojame plačios baltos juostos tipą). Lietuvoje naudojamas įprastas, siauras elektrinis piemuo naktį yra sunkiai pastebimas ne tik plėšrūnams, bet ir galvijams. Dažnai vilkai net nesivargina įveikti elektrinį piemenį. Išgąsdinti naminiai gyvuliai patys jį sudrasko lėkdami ir taip lieka be jokios apsaugos.

6. Kaip papildoma apsaugos priemonė naudojamos vėliavėlės (panašios į tas, kurios naudojamos vilkų medžioklėje). Nebūtina, kad jos būtų raudonos spalvos, tačiau turėtų būti sukabintos pakankamai tankiai (kas 30-40 cm) ir turi nesiekti žemės, kad vėjo būtų lengvai judinamos. Naudojant minėtą elektrinį piemenį ir šias vėliavėles, tikimybė, kad vilkai užpuls bandą, yra labai maža. Tačiau nuo šunų vėliavėlės neapsaugo.

7. Profesionaliai bandos apsaugai naudojami stambūs šunys. Tam tinkamomis pripažintos virš 40 veislių, tačiau populiariausi iš jų – Podhalės aviganiai, kurie nėra agresyvūs žmonių atžvilgiu, nors ir nuo „dvikojų vilkų“ yra pasiruošę apginti savo bandą. Šie aviganiai labai populiarūs kaimyninėje Lenkijoje (joje vilkai nėra medžiojami), kurios veislynuose galima įsigyti šuniukų ir, laikantis specialios dresavimo metodikos, užsiauginti patikimus galvijų sargus.