Naujienos ir informacija

Stelmužės ąžuolo klonas sužaliuos šį rudenį

Po trijų mėnesių turėtų sužaliuoti pirmosios klonuoto Stelmužės ąžuolo atžalos. Kol kas seniausio Lietuvos galiūno ląstelės vis dar auginamos mėgintuvėlyje.

Klonuoti šimtmečius skaičiuojantį Zarasų rajone, Stelmužės kaime, augantį ąžuolą bandoma jau ne pirmą kartą. Iki šiol pastangos nebuvo sėkmingos. „Tai lėti procesai, mėgintuvėlyje auga ląstelės, iš kurių turi regeneruoti ūgliukai. Vasario mėnesį jau susiformavo pumpurėliai. Turime tikslą susidraugauti su Stelmužės ąžuolu, ir tik laiko klausimas, kada tai padarysime”, - kalbėjo Miškų instituto miško augalų biotechnologijų laboratorijos vedėja, doc. dr. Sigutė Kuusienė. Nors pasigirsta kalbų, kad žaliąją planetą reikia gelbėti būtent klonuojant senuosius medžius, tokių pavyzdžių Lietuvoje dar nebuvo.

 

Pamatyti, ar klonuoto Stelmužės ąžuolo atžalos bus tokios pat rekordininkės, bus galima po tūkstančio metų - mažiausiai tiek metų skaičiuoja ilgaamžis. Kai kurie šaltiniai teigia, kad 23 metrų aukščio ir daugiau nei 13 metrų apimties galiūnas žaliuoja jau dvigubai ilgiau, o sau lygių beveik neturi ir Europoje.

Doc. dr. Sigutė Kuusienė bandymus sukurti identiškus genus Stelmužės ilgaamžiui turintį medį pradėjo 2005-aisiais. Pradžia buvo gana sėkminga, tačiau pirmuosius mėginius su ūgliais sunaikino laboratorijoje kilęs gaisras. Minties apie klonavimą ji neatsisakė. „Klonuoti ąžuolą dėl jo amžiaus nėra taip paprasta, jeigu kas nors nepavyksta, tenka viską pradėti iš naujo. Jaunų medžių genetiką atkartoti būtų lengviau, tačiau seni medžiai turi genus, kurie yra atsparesni, jų dėka medžiai geriau priešinasi neigiamoms aplinkos sąlygoms. Ilgaamžių augalų genai lemia greitesnę adaptaciją, jų genetika yra įdomesnė”, - kalbėjo mokslininkė.

Atžalos paveldi ne viską

Mažieji stelmužiukai jau auga ne vienoje girininkijoje. Vieni išauginti iš gilių, kiti paskiepyti. Tačiau tokių ąžuoliukų genai nėra identiški senajam ąžuolui. Anot doc. dr. S. Kuusienės, iš gilių užaugintuose medžiuose nustatoma labai didelė genetinė įvairovė, ir tik 50 proc. ar daugiau atžala paveldi Stelmužės ąžuolo genetikos. Paprasčiau tariant, iš Stelmužės galiūno gilės išaugęs ąžuolas nebūtinai žaliuos kelis šimtus metų, įgaus įspūdingas apimtis, bus tvirtas ir atsparus ligoms. Identiška genetika galima tik klonavus ąžuolą.

Mokslininkę domina ir stebėtinai panašus į Stelmužės ąžuolą jo antrininkas Girionyse, Kauno rajone. Abu ąžuolai panašūs savo šakų laja, kamienu. Atlikus DNR tyrimus, bus galima nustatyti, kiek jaunajame ąžuole yra Stelmužės galiūno „kraujo”.

Klonai į gimtinę negrįš?

Mintį atkurti senąjį Stelmužės ąžuolą puoselėjusi nuo vidurinės mokyklos laikų, doc. dr. S. Kuusienė sako, kad pasirinkusi jį, nes tai dalis Lietuvos istorijos bei kultūros. „Pernai, kai nuvažiavau parsivežti šakelių, ten buvusi prižiūrėtoja džiaugėsi, kad ąžuolo priežiūrai pagaliau skirta daugiau dėmesio. Kai kurių miškininkų nuomone, tai bevertis senas ąžuolas, iš kurio nebėra jokios naudos, tačiau aš manau, kad tai ne šiaip medienos išteklius, bet ir mus vienijantis simbolis. Tai lėmė mano pasirinkimą, norėjosi, kad būtent šis ąžuolas išliktų”, - kalbėjo Miškų instituto laboratorijos vedėja.

Dar negalvojama, ar prigijusios klonuoto ąžuolo atžalos vėliau augs gimtinėje, Zarasų rajone.

Lietuvoje yra daug įdomių, senų medžių, mokslininkė norėtų atsidėti bandymams atkurti jų genetiką, tačiau tam reikėtų daugiau laiko ir pinigų.

Lietuvoje yra 26 botaniniai gamtos paminklai. Dešimt seniausių Lietuvos medžių jau praėjusiais metais ėmėsi tvarkyti Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba. Tarp gelbėjamų yra ir Stelmužės ąžuolas, kurio būklė sudėtinga: laboratorijoje nustatyta, kad medis užsikrėtęs infekcijomis, galiūnas jau ne kartą gydytas, užlopytas skardomis, šakos paramstytos mediniais ramsčiais.

Kristina Sakaitė

Informacijos šaltinis: “Utenos apskrities žinios”