Naujienos ir informacija

Paprastai mūsų gyvenimo neužtenka užauginti iki brandos amžiaus ilgaamžį. Medžius sodiname, prižiūrime, globojame, puoselėjame. Sumedėjusių augalų reikšmės neįmanoma nuneigti, nes jie atlieka labai svarbią visiems gyviems organizmams urboekologinę funkciją. Bet ar tikrai vertiname ilgai bręstantį medį, ar jį branginame, ar neskatiname jo pirmalaikio sunykimo, skurdimo, žalojimo?

Deja, negailestinga urbanistinė plėtra nenumaldomai stelbia mūsų žaliąsias erdves. Žalieji plotai kuo toliau, tuo labiau virsta asfaltu, transporto stovėjimo aikštėmis, naujomis statybų aikštelėmis. Buvę medžiai, įrėminti aukštuose borteliuose, skursta, neturėdami tinkamo pomedžio ploto nuo sausros palaipsniui džiūsta, šaltomis žiemomis apšąla, katastrofiškai mažėja jų fiziologinis gyvybingumas ir biomechaninis atsparumas, neatsakinga ir nekvalifikuota medžių priežiūra tik paspartina augalų degradaciją. Medžiai nepaliaujamai skursta ir palaipsniui miršta.

Dėl neatsakingos ūkinės veiklos, mūsų nežinojimo ar klaidingų įsitikimų, įvairių biotinių ir abiotinių veiksnių artimoje žaliojoje erdvėje sumedėję augalai auga luoši, sudarkytos išvaizdos, skurstantys, nesveiki, sužaloti, žalojami ir nevertinami kaip biologiniai subjektai.

Arboristikos disciplina apibrėžiama kaip savaime augančių ar introdukuotų sumedėjusių antropogeninio kraštovaizdžio augalų (medžių, krūmų, palmių, lianų) ir jų aplinkos (augaviečių, buveinių) priežiūra, globa. Ši teorinė ir praktinė aplinkotvarkos sritis yra priemonių, taikomų sumedėjusiems daugiamečių augalų ir jų aplinkos priežiūrai, visuma. Pagrindinis dėmesys skiriamas ne miško augalams, o mūsų išorinės aplinkos - miestų, gyvenviečių, sodybų ir vienokiu ar kitokiu būdu žmogaus paveikto ar veikiamo kraštovaizdžio - želdiniams.

Šiuolaikinės arboristikos disciplina siekiama koreguoti sumedėjusių augalų augimą, išlaikant jų biologinį gyvybingumą ekologijos, kraštovaizdžio kontekste. Ši nauja mūsuose taikomojo mokslo disciplina reikalauja itin daug biologinių ir kitų dalykų išmanymo bei yra labai priklausoma nuo daugelio techninių, fizinių, teisinių, socialinių ir klimato faktorių, lemiančių galutinius sprendimus.

Arboristo - specialisto, atliekančio praktinę medžio priežiūrą pagal žmogaus norus ir augalo poreikius, tikslas yra sudaryti augalo ilgo, sveiko ir saugaus išorinei aplinkai gyvenimo sąlygas. Tačiau paprastai arboristui tenka globoti augalą, kuris jau turi „šlovingąją randuotąją“ praeitį, o ją atitaisyti dažniausiai reikia daug laiko ir ne vienerių metų pastangų ir t.t. Tinkama arboristika galima ištaisyti praeities priežiūros klaidas ir prailginti augalo gyvavimo laiką.

Arboristika prasiseda būtent nuo kastuvo, nuo sėklų brandinimo ir daiginimo. Teisingai pradėti nuo sėklos (arba vegetatyviniu būdu padauginti) sodinuką arboristui reiškia sėkmingą augalo gyvenimą. Todėl labai svarbi arboristikoje yra medžio sodinimo ir vėliau sekančios priežiūros reikšmė.

Visi arboristikos darbai atliekami siekiant užtikrinti ilgalaikį medžių gyvavimą ir mechaninį stabilumą intensyviai urbanizuotoje teritorijoje. Medžių lajų genėjimas atliekamas aktyvios vegetacijos metu laikantis sveiko genėjimo principų ir maksimaliai saugant, netrikdant medžio gyvybinių funkcijų. Būtent toks genėjimo laikas grindžiamas geriausiomis augalo žaizdos apaugimo gyvuoju brazdo audiniu savybėmis ir natūraliu augalo gebėjimu gintis nuo išorės poveikio.

Arboristų stebėjimais ir bandymais nustatyta, kad šis natūralus augalo savigynos “barjeras” tuo stipresnis, kuo aktyviau vegetuoja augalas.

Įvairiais genėjimo būdais siekiama atstatyti natūralią medžio išvaizdą (habitą), rekonstruoti būdingą rūšiai lajos formą, pažeminti praeityje neteisingų genėjimų išdavoje iškeltą virš natūralaus augalo svorio centrą (išvirtimo, lūžimo prevencijai), praretinti vešlią augalo „šukuoseną“ (lajos „burės“ praretinimas leidžia vėjui mažiau linguoti augalą), pašalinti sausas, besikryžiuojančias, ateityje nepageidaujamas, galimai pavojingas išorinei aplinkai šakas, kamienus (nors sausos dalys laikomos natūraliu gyvybiškai svarbia medžiui dalimi).

Kartais atsitinka taip, kad stambios didelių medžių šakos, ypač jei jos nuo jaunų dienų konkuruoja, atskyla. Pagal tam tikrą formulę šiek tiek sužeminus lajos viršūnę, atskilę arba galinčios atskilti šakos atitinkama konfigūracija surišamos specialiais sintetiniais lynais, movomis ir sagtimis, tuo būdu paliekama nesudarkyta augalo išvaizda.

Įvairiomis gamtosauginėmis priemonėmis renovuojama suprastėjusi ir nuskurdinta  augalo augavietė. Didelis dėmesys skiriamas augalo aplinkai, augalo pamatų pamatui – jo didenybei „dirvožemiui“, jo biologinės aplinkos įvairovei bei kokybei.

Aplinkosauginė organinė arboristika atsisako nepagrįsto cheminių priemonių naudojimo ir destruktyvių invazinių priemonių, kurios žalotų medį ir kitas gamtos dalis.

Kiekvienas medis yra stebimas, inventorizuojamas. Pateikiamas arboristikos daugeliui metų pasiūlymas, todėl medžio priežiūra yra ilgiems metams suplanuota, pastoviai kontroliuojama. Atstačius ilgaamžiams natūralią išvaizdą ir pagerinus gyvenimo sąlygas, kinta žaliųjų erdvių estetika, urbanizuotų teritorijų įvaizdis. Gražėja miestai ir miesteliai, jų vaizdą, įspūdį nebjauroja sudarkyti, luoši ir nesveiki medžiai.

Mes šventai tikimės, kad arboristika  Lietuvoje stiprės, ir mūsų medžių priežiūra atspindės kylantį gamtosauginį sąmoningumą.

Algis Davenis

Daygiau nuotraukų originaliame straipsnyje bendraukime.lrytas.lt