Naujienos ir informacija

Kodėl nebuvo galima palikti seniausio Vilniuje Sereikiškių ąžuolo?

„Kirviai virš kultūros paveldo“, „kapojamas seniausias Vilniaus ąžuolas“ - tokios antraštės žiniasklaidoje pasirodė lapkričio pabaigoje, kai arboristai kartu su darbininkais ėmėsi Sereikiškių parke augančio ąžuolo genėjimo darbų. Kai storos šimtamečio ąžuolo šakos pjaustomos ritiniais – šiurpu žiūrėti, tačiau specialistai tikina, kad kitaip ir negalėjo būti. Sentimentus medžiui jaučiantys, arba visą gyvenimą juo gėrėjęsi užupiečiai kasdien vaikščiojo po kabančiu „Damoklo kardu“ ir galėjo sulaukti gamtos paveldo kirčio per galvą - taip teigia medžių priežiūros specialistai.

Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento direktorius Vidmantas Bezaras teigia, jog medžio likimą sprendė geriausi arboristikos (medžių priežiūros, - red. past.) specialistai, kokius tik Lietuvoje galima rasti. 

Ąžuolo šaknys nukirstos net dusyk

„Dėl šio ąžuolo ne vieną kartą susitiko labai daug institucijų, ir ministerijos atstovai, ir kiti. Arboristai, turintys darbo tarptautinėje erdvėje patirties, iš karto pasakė, kad šio medžio likimas gali būti katastrofiškas. Jis beveik neturi šaknų. Jos buvo nukirstos du kartus. Pirmą kartą – dar prieškario metais, statant tvorą ir pastatą. Ir antrą kartą – jau sovietiniais metais, tiesiant kabelį. Paaiškėjo, kad jis neaišku ant ko laikosi. Buvo siūlymas nupjauti. Bet komisija, po kelių posėdžių nusprendė, kad medį reikėtų sucentruoti ir visgi dar palikti, kad stovėtų. Galbūt dar sugebės išleisti ir naujų šakų. Žinau, kad kilo nepasitenkinimo dėl jo pjovimo, bet sakau – jis buvo avarinės būklės“, - dėstė V. Bezaras.

To paties skyriaus vyriausioji specialistė Kristina Ulkienė, buvusi ąžuolo vertinimo komisijoje, teigė, jog medžio šaknų beveik nėra priešingoje pusėje nuo tako. Vadinasi, ąžuolas nuolat svyra į tako pusę.

„Jis buvo pasviręs į taką, todėl buvo labai pavojingas. Manau, jei būtų stovėjęs kitoje vietoje – galėjo ir likti. Užupio gyventojai daug klausinėjo, kodėl tas medis pjaunamas, kodėl niekinamas. Etnologai kalbėjo, kad tai vienintelis toks likęs ąžuolas. Bet jis kelia pavojų visiems, einantiems taku pro jį, gali nuvirsti ant tilto į Dailės akademiją. Be to jis užscementuotas ir ten skudurų... Na, ko tik ten neprikišta. Gyvo medžio, ko gero, likusi labai plona dalis“, - dėstė kraštovaizdžio skyriaus specialistė. 

Kuo gali baigtis žiūrėjimas į lapiją užvertus galvą?

Moteris kalbėjo, jog kamieno atverti nebuvo galima nenupjausčius sunkių šakų – medis bet kurią akimirką galėjo lūžti.

Neseniai storiausia Vilniaus tuopa buvo nupjauta ir paguldyta šalia savo augimo vietos edukaciniais tikslais – iš pradžių komisija svarstė, jog taip reiks pasielgti ir su ąžuolu.

„Tuopa ilgai buvo aptverta ir tiriama – kiek pažeistas jos vidus. Tačiau jis buvo išpuvęs, medis bet kuriuo metu galėjo virsti. Todėl taip ir nuspręsta. Prisiminkime, kad abu šie medžiai (tuopa ir Sereikiškių ąžuolas, - red. past.) auga tokiose vietose, kur vyksta renginiai, praeina daug žmonių. Todėl nuvirtus medžiui pasekmės gali būti labai skaudžios. Žinoma, labai norisi tuos senus medžius išgelbėti, bet reikia žiūrėti ir žmonių saugumo. Gi mėgsta žmonės atsistoti po tuo dideliu medžiu ir žiūrėti užvertę galvą. Su vaikais atėję, su kūdikių vežimėliais. O pasakyti, kada medis virs – niekas negali“, - prisiminė K. Ukienė pridūrusi, jog būtų labai gerai, kad pavyktų užtikrinti ir žmonių saugumą, ir medį išsaugoti. 

Iš Sereikiškių galiūno dar tikisi gilių

Savivaldybės įmonės „Vilniaus parkai“ vyriausioji kraštovaizdžio architektė Ramūnė Sanderson teigė, jog šiuo metu arboristai valo ąžuolo vidų.

„Ąžuolo būklę stengiamasi stabilizuoti, tačiau dabar, atšalus orams, darbai kiek sulėtėjo. Greičiausiai jie bus užbaigti tik pavasarį. Vizualinė jo išvaizda liks tokia, kokia yra. Užtat pavasarį tikimės ir lapų, ir gilių ir viso kito“, - kalbėjo įmonės „Vilniaus parkai“ atstovė.

Moteris teigė, jog šiais laikais medžiai neužlopomi ir necementuojami – mediena paliekama atvira, kad cirkuliuotų oras, kad ji kvėpuotų.

„Kvietėmės specialistus, kurie turi patirties tvarkant tokius medžius. Atidengę vidų specialistai netgi išsigando – iš vidaus struktūros plika akimi matyti, kad šakos kabėjo tiesiog ant plauko. Viduje nieko nėra, tuščia. Lūžio vietos galėjo būti net kelios. Visi apsidžiaugė, kad šakos jau nugenėtos ir nėra tos naštos medžiui. Dabar suformuotas gyvasis stuobrys. Jis žaliuos, ves giles ir galbūt per keliasdešimt metų vėl atžels, suformuos lają. Na, tik reikės laiko. Ąžuole gyvena per 300 rūšių vabzdžių, tad visą tai palikome, manau, žmonėms bus įdomu pasižiūrėti, koks medis buvo, koks yra ir kodėl jis toks yra šiandien. Šalia ąžuolo bus įrengtas informacinis stendas“, - pasakojo R. Sanderson. 

Šešios institucijos ir būrys specialistų

„Vilniaus parkų“ atstovė prisimena, jog ąžuolo likimą keliuose susitikimuose sprendė Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento direktorius su specialistais, Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos specialistai, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos specialistas, Lietuvos arboristikos centro darbuotojai su kolegomis iš užsienio, kurie specializuojasi senų medžių tvarkyme, Vilniaus miesto savivaldybės Miesto ūkio departamento specialistai bei bendrovės  „Vilniaus miesto parkai“ atstovai.

Trūko tik kultūros paveldo specialistų, nes ąžuolas, pasirodo, nėra įrašytas į Kultūros paveldo saugomų objektų sąrašą. Jis yra savivaldybės saugomų objektų sąraše.

„Tokia komisija – retas atvejis. Bet ją sukvietėme, nes tai buvo svarbus objektas – istorinis medis. Galima buvo tiesiog nuspręsti jį nupjauti. Bet galima buvo mėginti išsaugoti. Kiekvienas specialistas kažką pastebi ir gali pasakyti, pavyzdžiui, apie medžio ekologiją. Kai kas manė, kad turėjome įtraukti ir visuomenę. Na... Manau, kad yra tam tikra riba. Visuomenės interesus turi išklausyti, bet spręsti turi specialistai. Nes jie po susirinkimo protokolais deda parašą ir neša atsakomybę už tai, kas vėliau nutiks. Jei kas nors nutiktų, to žmogaus būtų pasiteirauta, kodėl buvo priimtas toks sprendimas. O visuomenė greičiausiai prašytų išsaugoti, bet ką kaltinti paskui, jei kas nutiktų?“, - retoriniu klausimu pokalbį pabaigė Ramūnė Sanderson.

Moteris priminė, jog pavasarį, kai darbai bus baigti, medžio priežiūros specialistai parengs ataskaitą, kas ir kaip ąžuolui buvo padaryta, ir ją paviešins visuomenei.

Santrumpa apie atliktus darbus ir medžio istoriją atsiras ir informaciniame stende netoli ąžuolo.

Informacijos šaltinis: www.grynas.lt