Naujienos ir informacija

Nepakanka gamtos mylėti, reikia ją pažinti...

Po mokslų Varšuvoje, studijų Peterburge, Paryžiuje, tapo aukštos kvalifikacijos biologu, anatomu, gamtininku. Po neramių I-ojo pasaulinio karo, Rusijos revoliucijos įvykių, T. Ivanauskas jau su žmona Honorata grįžta į gimtinę - Lebiodkos dvarą. Tai buvo 1918.04.24. Tartum po vasaros atostogų, rudeniop atvyko, jo žodžiais tariant į „seną Dzūkijos šilų sodžių - Musteiką“. Apsistoję Jono Miškinio sodyboje jau lapkričio mėnesį įkūrė mokyklą. Honorata Ivanauskienė jau turėjo nemažą mokytojos patirtį, tai netrukus nauja klasė - pusė namo, buvo pilna. T. Ivanauskas mokyme mažiau dalyvaudavo, nes nuolat keliavo po Gudų girią, stebėjo miško faunos gyvenimą, medžiojo, ruošė eksponatus mokymo reikmėms, nepamiršdamas papildyti kolekcijas, sukauptas Lebiodkos dvare ir būsimam zoologijos muziejui. Deja, baltlenkių dalinys „Jazda tatarska“ 1919.04.24 apsupo Musteikos mokyklą, paėmė medžioklinį šautuvą, laikrodėlį, pinigus, sunaikino mokyklos reikmenis. Laimei T. Ivanauskas tą dieną buvo išvykęs į Marcinkonis, taip pavyko išvengti susidorojimo. T. Ivanauskas „Aš apsisprendžiu“ psl. 208.

Po šių lemtingų įvykių T. Ivanauskas su žmona persikėlė į Kauną. Jo pastangomis jau 1919 m. Kaune įkurta Gamtos tyrimo stotis, sekančiais metais Aukštieji kursai, kurie 1922 m. tapo pagrindu universitetui. Tais pačiais metais T. Ivanauskas tampa Zoologijos ir lyginamosios anatomijos katedros vedėju, netrukus išrenkamas ordinariniu profesoriumi.

Intensyvi mokslinė, pdagoginė veikla T. Ivanauskui netrukdė dalyvauti plačiame visuomeniniame gyvenime. Jo iniciatyva 1921 m. įkurtas „Medžių sodinimo šventės komitetas“, o gražūs darbai netruko pasklisti po šalį. Sekančiais 1922 m. prof. T. Ivanausko iniciatyva pradėtos organizuoti „Paukščių dienos“. Kaune tą pavasarį prof. T. Ivanauskas asmeniškai dalyvavo gausiame renginyje Fredoje su studentais ir mokiniais, kitame su sodininkystės mokyklos moksleiviais. Pažymėtina, kad profesorius skatino ruošti uoksinius inkilus iš apvalių tuščiavidurių medžių kamienų.

Prof. T. Ivanauskas savo didelį žinių bagažą skleidė labai aktyviai, skaitė paskaitas studentams trijose aukštosiose mokyklose, nuolat dalyvaudavo renginiuose, dažnai lankydavosi Čepkeliuose, Žuvinte, o Nemuno delta jam buvo tikra paukščių pasaulio meka.

Gerai pamenu, profesorius T. Ivanausko paskaitas, kurias jis mums skaitė paskutiniaisiais savo gyvenimo metais, pasakyčiau net dienomis. Paskaitas apie miško fauną profesorius ne „skaitydavo“, o pasakodavo savo išgyventus prisiminimus su smulkiausiomis detalėmis, įspūdžiais. Patikli antelė ir akylas vištvanagis būdavo nupasakojimi tartum tai rečiausi ir įdomiausi paukščiai. Net paprasčiausias, visiems gerai pažįstamas naminis žvirblis, pasak profesoriaus, tai: „spalvų derinys sunkiai nupasakojimas, patino galvos šonai – rusvi, skruostai – balsvi, nugara – ruda, pagurklis – juodas ... net snapo spalva patino ir patelės yra skirtinga... Neužmirštami profesoriaus įspūdingi pasakojimai apie Dzūkijos šilų gaidžius – tetervinus, jų juodus frakus ir peštynes net pasišokinėjant. Niekam negali prilygti pasakojimai apie išgyventas naktis, aušrų žaras prieš pragįstant kurtinimas, didžiausiems miškų dabitoms, ypač tuoktuvių metu. Profesorius mėgindavo atkartoti sunkiai nusakomų, net keturių dalių, garsų harmoniją, - įspūdingiausią, pav.: teke – teke, būtinai išaiškindavo kurtinio šnypštimo anatomiją ir, žinoma, su tuo susietą paukščio pavadinimą.

Toks užkrečiamas buvo profesoriaus noras būti dėmesingam gamtai. Jis sakė:

- Nepakanka gamtos mylėti, reikia ją pažinti.

Taigi jau devyni dešimtmečiai, kai profesorius iniciatyva pasodinti ąžuolėliai brandžiais ąžuolais ošia, kai baltos gulbės vėl sugrįžo į savo buveines.

Tik aną 1970 m. gegužės mėn. paskutinėmis dienomis išklausę, baigę visą paskaitų ciklą, susirinkome gražią saulėtą birželio dieną ne į egzaminą, o palydėti prof. T. Ivanauską į paskutinę kelionę...

Dr. Antanas Lankelis

Informacijos šaltinis: www.forest.lt