Renginių kalendorius

Ūkininkaujantieji aplinkai palankiu būdu buriasi į tinklą

Šių ūkių dydis svyruoja nuo 5 iki 500 hektarų, tarp jų yra ir patyrusių, ir pradedančiųjų žemdirbių, gamtosaugininkų, ir net mokslininkų. Tačiau įdomu tai, jog visus šiuos žmones iš įvairių Lietuvos kampelių vienija rūpinimasis nykstančiais paukščiais. Šiuose ūkiuose ūkininkaujama aplinkai palankiu būdu siekiant atkurti pievų paukščiams tinkamas buveines.

„Aš buvau tikra, kad jie čia atsiveš tą griežlę ir paleis mūsų pievose“,– juokiasi ūkininkė Ina Jamantienė iš Molėtų rajono prisimindama savo pirmą mintį perskaičius kvietimą prisijungti prie nevyriausybinių organizacijų Baltijos aplinkos forumo ir Lietuvos ornitologų draugijos įgyvendinamo paukščių apsaugai skirto agrarinės aplinkosaugos projekto. „Tik vėliau sužinojau, kad reikės sutvarkyti krūmais apaugusią natūralią pievą ir kasmet puoselėjant laukti į ją sugrįžtančių paukščių“, – priduria nedidelio ekologinio ūkio šeimininkė.

Dar vienas dešimties šio tinklo ūkių – Nemuno deltoje, kur pailsėti stabteli tūkstančiai migruojančių paukščių. Čia tokie darbai įgyja ypatingą gamtosauginę prasmę. Drėgnus ir atvirus plotus besirenkantys saugomi pievų paukščiai – griežlė, meldinė nendrinukė ar stulgys visame pasaulyje nyksta dėl to, kad jų buveinės nenaudojamos užkrūmija, arba priešingai – jose pernelyg intensyviai ūkininkaujama.

„Apleistų pievų Rusnėje yra šimtai hektarų. Gal tai, ką darome, ir lašas jūroje, bet jei vienas, kitas žmogus taip prisidės, turėsime šį kraštą gražesnį“, – įsitikinęs Petras Lengvinas iš Uostadvario kaimo. Jis pernai pradėjo šienauti 13 hektarų buvusių apleistų itin šlapių Nemuno deltos pievų, o biomasę, kuri yra netinkama pašarui, ketina panaudoti kraikui ruošti arba kaip biokurą. Ūkininkas viliasi, kad tobulėjant energetikos technologijoms ir išsprendus kuro briketų sandėliavimo klausimą, panašios agrarinės aplinkosaugos priemonės taps ekonomiškai patrauklios ir be Europos Sąjungos paramos.

Priešingai nei įprasta manyti, tam, kad biologinė įvairovė nesunyktų, žmogaus rankos reikia ir kitose gamtiniu požiūriu vertingose teritorijose – Žuvinto biosferos rezervate, Žemaitijos nacionaliniame parke bei šlapiose nykstančių paukščių pamėgtose Žemaitiškės pievose Šalčininkų rajone. Juose minėto projekto lėšomis taip pat atlikti pievų buveinių atkūrimo darbai ir jos bus toliau prižiūrimos laikantis gamtosaugos reikalavimų, pavyzdžiui, šienaujamos išsiperėjus paukščiams ir neleidžiant kauptis pernykštei žolei.

Ekstensyvų, aplinkai palankų ūkininkavimą, sudarantį sąlygas palaikyti turtingą krašto bioįvairovę, gyvenimo būdu vadina ir pernai Telšių rajone ūkininkauti pradėję Lietuvos juodgalves avis bei bites auginantys Jurgita bei Antanas Ivinskiai, ir įvairiuose gamtosaugos projektuose dalyvaujantis mokslininkas Bernardas Gliwa, ir „Sūrininkų namų“ šeimininkas Valdas Kavaliauskas.

„Manau, jog kaimo gyvybės pagrindas yra smulkūs ūkiai ir juose gyvenančių ūkininkų – sodiečių veikla. Mano ūkis, kuriame yra 15 ožkų, dvi melžiamos karvės ir 15 hektarų ganyklų, ypatingas tuo, kad jame nenaudojama jokios technikos, o visas pienas perdirbamas pridedant daug rankų darbo ir kūrybos.  Toks ūkis sukuria patrauklią aplinką, sąlygoja artumą gamtai, įsiklausymą į ją ir buvimą kartu. Aplinkosauga tampa natūraliu gyvenimo poreikiu“, – įsitikinęs ūkininkas.

Tačiau vieno pirmųjų ir pažangiausių ekologinio pieno ūkių Biržų rajone šeimininkas Vytautas Stankevičius yra puikus pavyzdys, jog gamta galima sėkmingai rūpintis ne tik mažuosiuose ūkiuose. Apie 500 galvijų laikantis ūkininkas kaip ir kiti kuriamo ūkių tinklo nariai iš krūmynų atkovojo dalį saugomoje teritorijoje plytinčos pievos, kurioje planuoja ganyti prieauglį.

„Žemės nėra tiek, kiek nori, tad tenka išnaudoti kiekvieną plotelį. Intensyviai veiklai panaudoti tuos plotus būtų sudėtinga, tačiau ekstensyviai veiklai jie puikiai tinka. Už tų pievų tvarkymą gauname šiek tiek išmokų ir dar pasigaminame papildomo pašaro bei pakratų. Nedideliu tankiu ganomi gyvuliai nepadaro didelės žalos nei paukščiams, nei toms pievoms, todėl nauda visokeriopa“, – pastebi V. Stankevičius.

Panašiai samprotauja ir keliasdešimt melžiamų karvių laikantis ūkininkas Romualdas Starevičius, kurio galvijai ganosi jo šiemet sutvarkytose Nevėžio kraštovaizdžio draustinio pievose Kauno rajone. „Man tai daryti yra patogu, nes tie plotai visai šalia mano ūkio. Be to, sausais metais dauguma pievų išdega, o tose šlapiose pievose bandą išganau“, – pasakoja ūkininkas, taip pat mąstantis apie galimybę pašarui nelabai tinkamą žolę panaudoti biokurui.

Pasak projektą koordinavusio Baltijos aplinkos forumo direktoriaus Žymanto Morkvėno, tokie pavyzdžiai turėtų įkvėpti ir paskatinti tuos, kurie linkę manyti, jog aplinkosauga yra ne kliūtis ūkinei veiklai, o veikiau galimybė.

„Suburti šiuos ūkius kartu paskatino bendras siekis prisidėti išsaugoti mūsų šalyje perinčius pasaulyje nykstančius paukščius. Tačiau atlikę šį darbą ir artimiau susipažinę su gamtai neabejingais ūkininkais supratome, jog iš tiesų tai tik dar didesnio bendro darbo pradžia“, – prisipažįsta jis.

Ž. Morkvėnas sako tikįs, jog šis tinklas bus gera paspirtis kitiems, ieškantiems ūkininkavimo būdų, kurie padėtų saugoti gamtos vertybes ir kartu užsitikrinti ūkiams ateitį tiek ekonomine, tiek socialine prasme. Tai padėtų skleisti pavyzdžius, įkvepiančius daugiau gyvybės kaime ir gal net sprendimus papildančius šalies žemės ūkio politiką.

Šienaujamos Uostadvario ūkio pievos. P. Lengvino nuotr.

Ūkių tinklo nariai sausio 6 d., ketvirtadienį, savo patirtimi ir planais dalinsis susitikime Vilniuje, „Mano Guru“ (Vilniaus g. 22/Labdarių g. 1). Susitikimo pradžia 11 val.

El.p. Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Informacijos šaltinis: www.bef.lt