Straipsniai

Medis yra paskelbtas gamtos paminklu ir saugomas kaip botaninis gamtos paveldo objektas.

Raganų eglė – mistinės praeities liudininkė

Ten, kur Rambyno kalnas budriai stebi Nemuno vingius, kur gamtos alsavimas skamba senovės paslaptyse, auga Raganų eglė – medis, apipintas legendomis ir senolių išmintimi.

Ši eglė – ne tik gamtos stebuklas, bet ir šventovė. Jos kamienai susipynę lyg senų laikų pasakojimai, o šakos tarytum neša magišką praeities žinią. Joninių naktį, kai ugnys rusena ant Rambyno kalno, bendruomenė renkasi prie šios senolės jau 140 metų. Joninės čia švenčiamos su ritualais, kuriuos saugo pati gamta. Vyksta apeigos, kupoliavimas, vainikėlių plukdymas, choro balsais sklinda senovės dainos. Žolininkai ruošia žolelių nuovirus, kuriuos įkrauna gamtos stiprybe, nes, pasak senolių, šios nakties vanduo įgyja ypatingų galių.

Pasakojama, kad Raganų eglės šakose tebėra įrašyti senovės mitai, o jos kamienuose slypi išminčių balsai. Žolininkė Eugenija Šimkūnaitė, kuri lankėsi čia dar 1963-aisiais, pavadino ją „Raganų šluota“ – išskirtiniu gamtos kūriniu, paslaptį slepiančiu nuo žmonių akių. Bėgant metams, eglės amžius perkopė 170 metų, tačiau ji vis dar išdidžiai saugo Rambyno legendas. Tai ne tik medis – tai bendruomenės ryšio simbolis, jungiantis praeitį, dabartį ir ateities kartas. Tie, kas sustoja prie jos, pajunta žemės, žmogaus ir laiko vienovę, tarsi pati gamta kviečia prisiminti senolių išmintį ir semtis iš jos stiprybės. Kai šviesos šešėliai krinta ant Raganų eglės, atrodo, kad ji kalba – pasakoja apie laikus, kai gamta ir žmogus buvo vienas. Ir tie, kurie klausosi, išgirsta jos tylų, bet amžiną balsą…

Raganų eglės išpažintis

Kai Rambyno kalnas mena senas istorijas, o Nemunas tyliai neša amžių išmintį, aš stoviu čia – savo šakomis liesdama dangų, savo šaknimis įsirėždama į praeitį. Pasakoja, kad senosios raganos rinkdavosi čia, miglos apgaubtoje girioje, prieš kildamos į nakties pasitarimus. Jos smeigdavo į žemę savo šluotas, palikdamos magijos pėdsakus.

Bet viena jų – Laumė – pamiršo raganiškus įžadus. Ji pamilo raitelį, kurio žvilgsnis buvo gilus kaip Nemuno srovė. Pamiršusi laiką, ji nepastebėjo ryto aušros, o kai panorėjo sugrįžti – jos šluota jau buvo įsišaknijusi, tapusi manimi – Raganų egle.

Aš nešu senųjų laikų paslaptis, mano šaknys glūdi praeities gelmėse, o mano šakos driekiasi į ateitį. Aš liudiju gyvenimo ciklą – kaip gležnas daigas stiebiasi į šviesą, taip ir žmogus auga, bręsta ir dalinasi savo išmintimi. Brandos prasmė nėra nykimas, tai pavėsis, kuris suteikia ramybę kitiems.
Mano balsas – ne tik pasakojimas, bet amžinybės šnabždesys, sklindantis per laiko tėkmę. Aš stoviu čia, sergėdama legendas, jungdama praeitį, dabartį ir ateitį. Išsaugokite mane ne tik vaizduose, bet ir širdyse, kad mano istorija niekada neišnyktų.