Globa

Medis auga šalia buvusių Vilkų sodybų, kurių viena buvo iškilaus partizano Juozo Lukšos- Daumanto mamos Onos tėviškė. Sudybų virtoje vyko Degimų kautynės – vienas didžiausių Geležinio Vilko pulko partizanų mūšių .

Ypatingas Vilkų ąžuolas

Įspūdingas kelis šimtmečius menantis žaibo paliestas Vilkų ąžuolas, vertas papildyti gamtos paminkų sąrašą auga šalia Degimų kautynių ir buvusių Vilkų sodybų vietos, kur 1945 m. birželio mėn. viduryje įvyko vienas didžiausių Geležinio Vilko partizanų mūšių. Tą laikmetį mena miško tankmėje iškilę galingi ąžuolai, dar randamos sudegintų sodybų liekanos. Viena jų buvo Juozo Lukšos- Daumanto mamos Onos tėviškė. Iki XX a. šešto dešimtmečio ąžuolas augo laukymėje esančioje Vilkų sodyboje. Vėliau vieta buvo apsodinta mišku. Manoma, kad ąžuolui galėtų būti apie 300 metų. Ąžuolo vidus išdegęs, bet jis dar gyvas ir žaliuoja Klebiškio miške, Prienų rajono Išlaužo seniūnijos Kliokiškės kaime.

Ištrauka iš Antano Justino Vilko, Degimų Vilkų proanūkio, pasakojimo:

„Degimų Vilkynė

Seniai, seniai, gal net prieš du šimtus metų, toli miškų glūdumoje, karšto vidurvasario audros metu, perkūnas trenkė į seną nudžiūvusį medį. Staigiai blykstelėjęs žaibas sukėlė gaisrą. Liko baisi dykvietė su apdegusiais medžių stuobriais, su pajuodusia, pelenais nuklota žeme, kurioje tai ten, tai šen riogsojo nespėjęs sudegti ir lietaus užgesintas nuodėgulis. Medžiodami vyrai aptiko tą vietą, ją gerai apžiūrėjo ir nusprendė, kad čia galima įsikurti ir gyventi. Ilgai ir sunkiai dirbo žmonės; rovė išlikusius apdegusius kelmus, plėšė sunkiai įariamą, medžių šaknų pilną žemę. Praėjo gal dešimt metų kai pasistatė būstą gyventi. Surentė ūkinius pastatus, įsiveisė gyvulių ir jau apsigyveno šeimyna. Vieta gera. Miškas aplinkui, o jame, visai netoliese, didžiulis plačiašakis gumbuotas ąžuolas. Vanduo irgi čia pat, nes vieta šaltiniuota. Uogų, grybų, o ir žvėrelių medžioklei visur daug. Tik kad kiti žmonės tolokai gyvena. Tačiau atkaklumas nugalėjo. Taigi, čia įsikūrė ir apsigyveno Vilkų giminė.“

„Mokėjo ten žmonės gražiai sugyventi tarpusavyje ir su gamta, t.y. medžiais, paukščiais, žvėreliais. Greta sodybos nuo amžių augo ir bujojo drūtas, storu kamienu ir didžiule šakų lapija ąžuolas. Viską sudegino atėjūnai, kai 1945 metų birželyje įvyko Degimų Vilkų kautynės, kuriose žuvo keli partizanai ir kelios dešimtys atėjūnų.“