Tai dydžiu, kamieno storiu ir jo forma pasižymintis dvikamienis beržas, turintis tiek išskirtinę išvaizdą tiek unikalią istoriją. Šiuo metu daug kam jis yra tapęs Kauno rajono Akademijos kraštovaizdžio simboliu.

Šis beržas kartu su savo „broliu“ buvo pasodintas 1927 m. botaniko, Lietuvos universiteto profesoriaus, matematikos-gamtos fakulteto docento, Lietuviško botanikos žodyno leidėjo Liudo Vailionio kaip jo mokslinių tyrimų objektas. Liudo Vailionio viena iš mokslinių tyrinėjimų sričių buvo skirta taip vadinamų Rėtos beržų genetikai, nustatant rūšies patologijas. Tuo metu tik ką pradėtoje kurti Varžupio sodyboje tam tikslui buvo pasodinti du beržų ūgliai, kurių vienas buvo specialiai parinktas dvikamienis. Laikui bėgant beržai užaugo aukštais ir galingais medžiais ir, jau po profesoriaus mirties 1939 m., tapo sodybos puošmena ir pasididžiavimu, menančiu jo mokslines ambicijas. Dviejų medžių sinergija buvo tokia didelė, jog jų vainikas suaugo į vieną bendrą lapiją, matomą net iš kitapus Nemuno esančių Lampėdžių pusės. Tačiau beržai nėra ilgaamžiai augalai ir vienas jų jau 2023 m. ligos pakirstas, po didelės vėtros lūžo. Likęs dvikamienis beržas šiandien dar gali sužavėti savo didybe, nors vienas jis atrodo tarsi skilusi pusiau žmogaus širdis.

Istorija pasakoja, kad profesorius, pasodinęs beržus, kiekvieną jų dedikavo dviem savo dukroms, kurių viena, istorikė Danutė Vailionytė, Varžupio sodybą paslapčiomis puoselėjusi ilgus tarybinius metus, o atgautos Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpiu prasmingai įamžino savo tėvo atminimą monografijos puslapiuose, sulaukusi garbingo 90-ties metų amžiaus, 1917 m. mirė. Jos sesuo Rytė Marija Vilimienė šiandien dar saugo savo dvikamienį beržą, tarsi savo gyvybės siūlą.

2025 m. Varžupio sodyba mini 100 metų jubiliejų ir ruošiasi šia proga atverti sodybą istorijos mylėtojų ratui, plačiau pristatant tiek Liudo Vailionio asmenybę (kuriam 2026 m sausio 13 d. bus 140 metų), tiek jo mokslinius, visuomeninius ir patriotinius darbus, dalyvavus Šaulių sąjungos veikloje, tiek kaip jos narys, tiek kaip jos vadas 1924-1930 m. Todėl norime parodyti ir pasidžiaugti jo sodintu dvikamieniu Rėtos beržu, kuris dar ošia galingomis kasomis jam vienam žinomas istorijas, o mums mena nenumaldomai tolstančius įdomius, rizikingus, laimingus, viltingus profesoriaus, mokslininko ir begalinio tėvynės gamtos mylėtojo, dzūko iš Mizarų kaimo Liudo Vailionio laikus. Po beržo lapija atsiskleidžia visa puokštė dar negirdėtų ir įdomių Varžupio sodybos istorijos vingių.

Kol medis dar gyvuoja, tol gyvuoja ir jo istorija. Kviečiu suteikti galimybę įprasminti tiek vieną iš Lietuviško botanikos mokslo kūrėjų, tiek dar esantį gyvą gamtos paminklą, kuris savo didybe gali į mus prabilti prasmingais egzistencinės savasties klausimais.